Žmonės

„Vaikus reikia palaikyti, apgaubti meile, nes pasaulis juos spardo“, – sako panevėžietė, iš savo vaiko išgirdusi, kad jis yra homoseksualus. Tada, po pirmo šoko atsigavę, tėvai susikibo už rankų – kad atlaikytų netolerantiškos visuomenės spaudimą ir padėtų visiems panašaus likimo žmonėms. plačiau»

Moteris iš mažo miestelio, penkių vaikų motina, turėjo drąsos verslą įsukti tuo metu, kai daugelis prarado klientus, uždarinėjo įmones. Vienas jos sėkmės garantų yra greita reakcija. Jei atėjęs klientas ko nors neranda, gauna pažadą, jog tuoj bus, ir verslininkė verčiasi per galvą. plačiau»

Kokių tik svajonių nebūna! Štai panevėžietis nuo pat vaikystės pakely skaičiavo mašinas ir troško keliauti. Dabar jau motociklu yra nulėkęs tūkstančius kilometrų. Dar audė mintį įsigyti rylą ir miesto centre groti žmonėms. Ir šita svajonė artėja prie išsipildymo – senovinį muzikos instrumentą vyras jau turi, beliko prikaupti drąsos ir tapti gatvės muzikantu. plačiau»

Po sunkios operacijos ir į pilvą įsodinto trečio inksto, net neišėmus savųjų dviejų jau nebeveikiančių, rokiškietė visus metus stojosi ant kojų. Dabar į ją pažiūrėjęs nė neatspėtum, jog atlaikė tiek sunkumų. Moteris sportuoja, plaukioja ežere, bet tuo užsiima viena, nes plepėjimai su draugėmis neleistų džiaugtis nuostabiu pasauliu. plačiau»

Menininku nuo Dievo vadinto rokiškėno Venecijaus Jočio našlė Eglė Samulytė tebegyvena rąstinėje pilaitėje apsupta gausybės drožinių. Ji nieko neliečia ir nekeičia, nes Venecijus tiesiog „baigė kadenciją“ ir ilsisi čia pat, po ąžuoliuku. Moteris mena ir jo priesaką nusivylusiems gyvenimu: „Nesikark šiandien, nes ryt gal nebereikės.“ plačiau»

Vėlų vakarą insulto ištikta panevėžietė net tris kartus kvietėsi greitąją, bet atvykę medikai jos į ligoninę niekaip nevežė, siūlė išsimiegoti ir eiti pas šeimos gydytoją. Tokio abejingumo pasekmės baisios – moteris nebegali vaikščioti ir jau nebėra vilčių jai tvirčiau atsistoti ant kojų. plačiau»

Vienai ir tai pačiai mokyklai ilgiausiai vadovavusio panevėžiečio pedagogo Romualdo Grilausko gyvenimas netikėtai pasisuko ne ramios pensijos linkme. Likimas iškrėtė žiaurų pokštą, tad tenka kraustytis į didmiestį ir apsupti meile bei šiluma dvi mažas anūkes. plačiau»

Rokiškietė ūkininkė Dalia Lūžienė-Malijonienė jau 3 metus šiaurietiškosiomis lazdomis šalin veja Parkinsono ligą. Dar važiuoja dviračiu, daro mankštą, tempimo ir kvėpavimo pratimus. Sugeba daugiau negu prieš ligą – delnais pasiekia žemę. Šis iššūkis net dainininkui Merūnui Vitulskiui buvo per sunkus. plačiau»

Panevėžietė medikė rašymo džiaugsmą rado artėdama prie 90 metų ribos – ką tik išleido knygą apie savos giminės istoriją. Tragiškiausias šios knygos epizodas – kaip ant rankų užgeso jaunutė dukra. Jos pačios tremtis į Sibirą šiai netekčiai niekaip neprilygo – juk reikėjo pildyti priesaiką mirštančiai dukrai, rūpintis našlaite anūke. plačiau»

Televizijos ekranuose nuolat šmėžuoja vaizdai iš koronaviruso apimtos Indijos, pagal jų tradicijas kūnai deginami laužuose. Pandėlietė Sonata Babickienė laidojimo apeigas Varanasyje, kur mirti svajoja kone kiekvienas indas, stebėjo keturias dienas. Iš pradžių apėmęs pasibjaurėjimas ir siaubas pamažu pasitraukė. plačiau»

Nuotaka balta linine suknele ir nuo vėjo bei šaltuko ją saugantis jaunikis aukštai, Kirkilų bokšto viršūnėje, šoka savo vestuvinį šokį. Tokiomis nuotraukomis pasidalijo meilę vienas kitam prisiekę rokiškiečiai. Šlapdriba ir koronaviruso pandemija – bejėgiai prieš jausmus, būsimo gyvenimo pažadus. plačiau»

Ji kasdien prisimena psichologo patarimus nesižvalgyti atgal ir neanalizuoti praeities, nes jeigu tai darytų – visai išprotėtų. Laimingas jos gyvenimas į šipulius pabiro tada, kai ją, dešimtmetę, išprievartavo patėvis. Niekam, net motinai, pasiskųsti neišdrįso, jas skyrė kažkokia praraja. Galop nervų sistema ir neatlaikė – užsiliepsnojo. plačiau»

Ūkininkė juokiasi prisiminusi, kaip jaunystėje dievagojosi niekad negyvensianti kaime ir nelaikysianti jokių gyvių. Dabar jau jos į miestą nė surištos nenuvežtų, gyvenimas parodė, kad kasdieniai ūkio darbai yra privalumas prieš užterštą miesto orą, žmonių susigrūdimą ir triukšmą. Karantinas dar labiau nusvėrė kaimo naudai – miškai, laukai čia pat, gali judėti kiek tinkamas. plačiau»

Per karantiną panevėžietė slaugytoja prikaupė drąsos ir eteryje prabilo savos kūrybos daina. Įdomiausia, kad medikės niekas nemokė muzikos, ji pati visko mokėsi tyliai ir kantriai – dabar groja net šešiais instrumentais, o dainų turi prikūrusi tiek, kad nebežino, ar turės laiko visas pati sudainuoti. plačiau»

Mažybinė Leliuko pavardė berniukui, trokštančiam būti vyru, vaikystėje daug nuoskaudų atnešė, o štai mergaitei Lelytei sutiktieji tik komplimentus žerdavo. Bet jei visi žinotų, kad šita pavardė greičiausiai yra kilusi visai ne iš malonybinio kūdikio apibūdinimo, o iš plėšraus paukščio apuokėlio, tai gal ir visai išsižiotų. plačiau»