Krašto santakos. Šaltiniai

Architektą ištiko šokas, kai Anykščių bažnyčios šventoriuje jis išvydo sovietmečiui pernelyg modernias savamokslio menininko Rimo Idzelio drožtas stacijas. Patirtas įspūdis – budelių veidai, milicininko kelnės – nepaleido kelis dešimtmečius, kol galiausiai jam pačiam teko prisiimti neatidėliojamą misiją – gelbėti tuos unikalius drožinius. plačiau»

Amerikoje dirbęs ir gyvenęs profesorius Romualdas Kriaučiūnas žinojo, kas yra nepriteklius ir badas, todėl dalijosi pinigais ir maloniu žodžiu. Lietuviškai kalbantys sūnūs ir anūkai į Lietuvą parvežė jo urną su pelenais, o žmona užtikrino, kad seniai aptarta su vyru – parama sunkiai besiverčiantiems moksleiviams bus tęsiama ir po mirties. plačiau»

Antroji paroda naujajame „Stasys Museum“ ir vėl gali sukelti skandalą. Ne vienas gali pareikšti, kad pelėdos išmatos ant drobės – joks menas. Tačiau jos rengėjai tikino, kad menininkai neturi vengti nepatogių reikalų, jei nori garsiai kalbėti apie tai, kas mums gresia. O gresia labai daug kas – kad ir nebesulaukti iš karo mūšio vienos savo krauju piešusios dailininkės. plačiau»

Draudžiama spauda nešini knygnešiai sugebėdavo prasmukti pro tokią žandarų apsaugą, kur, atrodė, ir uodas nepralįs. Moterims buvo lengviau, nes žandarams buvo nevalia jų apčiupinėti, bet atsitikdavo ir nenumatytų dalykų. Apie tai savo knygoje pasakojanti Virgina Šukytė tikino, kad, be drąsos ir ištvermės, buvo labai svarbus ir žvitrus protas, sumanumas. plačiau»

Už Kupiškio ribų žinomas kryždirbys, buvęs policijos kriminalistas atrodo tikras nepasėda – jo pilna ir „Kupkėmio“ etnografiniame ansamblyje, ir pramoginių šokių kolektyve. O jeigu jau kalba, tai tik tarmiškai, net atrodo, kad žmogus kitaip šnekėt ir nebemoka. Net dukra kartais prašo „išversti“. plačiau»

Į perpus mažesnę erdvę nei įprastai sugrūsti tautodailininkai ir šiemet krašto parodoje demonstruoja kūrybos aukštumas. Drožtas iš medžio dviratis atrodė toks tikras, kad kažkas iš žiūrovų juo pavažiuoti pabandė ir sulaužė. Iš vytelių pintos slidės vis dar sveikos. Palubėje besisupantys sodai supsis ir toliau, nes jų šiaudai – beveik iš šventos vietos. plačiau»

Žibartonių kaimo vertybes pamažėle pasiglemžia laikas – dvaras jau sulygintas su žeme, o koplyčia vos bealsuoja gyvybe. Retas ir vietos gyventojas žino, kad pirštą prie jos buvo pridėjęs puolusiųjų globėjas kunigas Tėvas Stanislovas. Vilties, kad kaimas nesunyks, suteikia iš autobuso pabiręs vaikų pulkas. plačiau»

Kupiškio pašonėje, ant Kupos kranto, išdygo įdomus ir keistas parkas su patriotizmo sale, o viso to sumanytojas dėl šios savo idėjos net tapo dailininku. Žmogus kuklus: gal ir ne viskas taip puikiai pavyko, kaip norėjosi, betgi viskas – dėl aukščiausios idėjos – nepriklausomos Lietuvos valstybės išsaugojimo. plačiau»

Kai matai plytą, nereiškia, kad tai tikrai yra plyta. Žiūrėdamas į netašytą lentą ir raizgalus, imi įsivaizduoti, kaip vandenyne formuojasi viesulas. Maišan įvyniotas medgalis kalba apie vienuolius, o į alyvuogių aliejaus indą įkišta lovagalio koja – apie Odisėjo nuotykius. plačiau»

Ar kada susimąstote apie Velykų reikšmę – ar ta šventė tik katalikams, ar visiems pasauliečiams? Kiek Velykose yra išsaugota ir pagonybės, tautos tradicijų, papročių? Kokių tradicijų laikotės? O kaip dėl margučių – patys dažote, natūraliais dažais? Gal kuriate meną – skutinėjate, vaškuojate? Ar ši šventė suveda tik šeimą, ar net visą giminę prie vieno stalo? Ar nuo jo pakylate, einate į gamtą? To klausėme praeivių Panevėžio gatvėse. plačiau»

„Velykų nemėgau. Mums su sese skirdavo kiaušinius dažyti, stalą ruošti, brolių prie tokių darbų net nekviesdavo. Man išvis nepatiko terliotis su dažais ir žolytėm. Kai pati pradėjau skutinėti, viskas apsivertė. Ir kantrybės atsirado, ir Velykos laukiama švente tapo“, – prisipažįsta garsioji kupiškėnė tautodailininkė Virginija Jurevičienė. Dabar ji jau su virpesiu širdyje laukia kiekvienų Velykų. plačiau»

Fotografai pakvietė į kiaušinį pažiūrėti ne vien taip, kaip mato akys, o pasirausti giliau – iš nuojautų ir asmeninių vizijų susidėlioti kitokią regimybę. Juk kiaušinis – ne šiaip koks paprastas daiktas, o pasaulio ir gyvasties pradžios simbolis. plačiau»

Ką nors iš gero daikto padaryti kiekvienas kvailys sugeba, o šiukšlę paversti ypatingu dalyku – ne kiekvienam duota. Taip mano savo meninius talentus tik sulaukusi brandaus amžiaus atradusi panevėžietė. O galutinai ji atsiskleidė tik tada, kai suprato, kad kartais verta pamiršti taisykles ir negirdėti, ką šneka aplinkiniai. plačiau»

plačiau»

Tvarkydamas tapytojo Jono Dailidėno palikimą, sūnus rado ir tai, ko nesitikėjo, įminė kai kurias jam knietėjusias paslaptis. Dabar sūnus jau tikrai gali pasakyti, kad tėvo stoiškumas, laisvos Lietuvos vizija neatsirado iš niekur – giminės kraujyje dar gyvas močiutės bajoraitės ir senelio knygnešio pėdsakas. plačiau»