Krašto santakos. Šaltiniai

Poetės Elenos Mezginaitės jaunoji karta jau, atrodo, net nežino. Bet „Hiperbolės“ daina tapęs vienas jos eilėraštis dar ilgai bus dainuojamas. Tie, kuriems teko laimė bendrauti su ja, atmins ją ir labai santūrią, ir pašėlusią. Ji niekad nepliaukšdavo niekų, netuščiažodžiaudavo, nemėgo diletantų, garbėtroškų. plačiau»

Galbūt esate labai praktiškas, racionalus ir su menu niekada neturėjote nieko bendro, bet gal kada nors pasvajojote apie tai, kad norėtumėte pabandyti piešti, iš medžio drožti ar iš akmens tašyti skulptūrą, išmokti groti akordeonu ar pianinu, išausti lininę staltiesę, iš molio nulipdyti ąsotį? Gal visai neblogai būtų? Gal atsigautumėte, pajustumėte malonumą, gal rūpesčiai taip nebeslėgtų? O jei sutiktumėt pabandyti, tai kokia meno šaka labiausiai trauktų? Viso to klausėme praeivių Panevėžyje. plačiau»

plačiau»

Pelkėje sukurtą grožį darbštuolė Aldona Jaronytė patikėjo saugoti sūnėno šeimai. Iš pradžių lakstę pirmyn atgal biržiečiai paveldėtojai galop suprato: jei nori tesėti žodį ir neapleisti tos oazės, teks persikraustyti į Pabiržę gyventi. Turistai irgi dar nepamiršę kelio į šią sodybą – tebesižavi daugybės rūšių lelijomis, o kartu – ir žmogaus pasiaukojimu dėl įkvepiančio grožio. plačiau»

Daugiau nei tris dešimtmečius laikraštyje dirbanti fotografė Aida Aurelija GARASTAITĖ savo triumfo gal net ir nelaukė, bet jis atėjo. Tada, per atlaidus Daujėnų bažnyčioje, ji pastebėjo tris tarsi nuobodžiaujančias mergaites, ir suprato, kad turi gaudyti tą ypatingą, auksinę akimirką. Meninėje fotografijoje ši autorė ieško ypatingo filosofinio taško, leidžiančio pažvelgti į pasaulio begalybę. plačiau»

Šoka, groja ir dainuoja. Ar to maža? Taip, maža! Reikia dar ir virbalų ar vąšelių. Nesvarbu, kad visokių mezginių ir nėrinių pilnos parduotuvės. Kai pats padarai – kitokia ir nuotaika. Net Amerikoje, kai tik likdavo laisvo laiko, viena ansamblio narė nėrė geltoną palaidinę. plačiau»

Jei nori auksinio lietaus ir prabangos, turi skubėti į Panevėžio dailės galeriją. Joje bus galima rasti ir kitko: narve uždarytą ir pinigėliais lesinamą paukštį, dubenis su šakomis, musių bėgimą, lengvą širdį, istorijas apie meilę, amžinai maištaujančius ir kitus kultūringuosius. Po dvejų metų triūso profesionalai turi ką parodyti ir pasakyti. plačiau»

„Tikrai nepasijutau nei Dariumi, nei Girėnu. Tik bijojau netekti licencijos, ir išvis, kad nepasodintų“, – panevėžietis lakūnas Sigitas Noreika iki šiol nepamiršta daugiau kaip prieš 40 metų prie Juodosios jūros atlaikyto pokalbio su sovietų pasieniečiais. Ten jis skraidė lėktuvo „Lituanica“ kopija, kuriant garsųjį filmą apie Atlanto vandenyno nugalėtojus. plačiau»

Gintarėliu puoštos ilgadantės šukos iš tiesų gerai šukuoja ir, ne taip kaip pirktinės, neįsielektrina. Lengvai įsivaizduoji, jog tokiomis ilgus plaukus galėjo šukuotis lietuviškų sakmių laumės. Bet tautodailininko, medžio drožėjo Juliaus Kuodžio kūryboje sočiai ir moderno. Dėl to meistrui tenka ir su etnokultūros žinovais susikirsti. plačiau»

Laukuose ir pamiškėse pabirusių sodybų gyventojai nesiveržia atgal į civilizaciją, nesvarbu, kad kaimynai ir krautuvės toli, svarbu tik kad knygų būtų ir kartais pasižmonėti kur išvyktų. Knygas, kaip senovės laikais, išmaltais žvyrkeliais ir bekelėm dviračiu nugabena bibliotekininkė. plačiau»

Estijos dirigentas Erkis PEHKAS į Lietuvą atvyko net nesvarstęs. Stereotipus apie estų lėtumą laužantis dirigentas dabar jau ir Panevėžio muzikiniame teatre jaučiasi kaip namuose. Jo noras – kad žiūrovai ateitų ne su nuostata „dabar mane linksminkite“, o tikėdamiesi muzikos stebuklo. Vis dėlto už nuostabų bet kokio instrumento garsą jam gražiau skamba žmogaus balsas. plačiau»

Režisieriaus Juozo Miltinio išugdytoji karta visiems laikams liks legendinė. Šįkart visi prisiminė inteligentiškąją Reginą Zdanavičiūtę, nes jai dabar būtų suėję šimtas metų. Gali būti, kad ją prakilnių manierų nuo mažų dienų buvo išmokę jos įtėviai dvarininkai. Ji net ir dvarelį paveldėjo, tik niekas nežino, kuo visa tai baigėsi. plačiau»

Pumpėnų seniūnijos gyventojų nupinto ąžuolų vainiko ne tik užtektų miestelio ežerėliui pusantro karto apjuosti, bet ir visiems rajono Jonams pasveikinti. Ir dar nemažas galas liktų. Buvo tik iškilęs klausimas, kaip patogiau tą beveik kilometrinį vainiką išmatuoti – metru būtų vienas vargas. Tai surado žemei matuoti skirtą senovinį prietaisą. plačiau»

Vienintelė Pasvalio krašte likusi audėja Palmira Venslovienė žino viena – prie staklių akys pavargs, bet užtat galva prašviesės, sunkios mintys išsisklaidys kaip dūmai. O ir darbas šimtametėmis, iš anytos paveldėtomis staklėmis, – didžiausias malonumas. Taip ir gimsta unikalūs tautiniai raštai, vėliau – tautiniai kostiumai. Vien tik sijonui reikia net trijų metrų audinio. plačiau»

Panevėžyje kaip poetas debiutavęs neprilygstamasis Henrikas Radauskas – paradoksas, bet daug kam pamirštas ar netgi negirdėtas. O ir miestas neturi jokio jį įamžinančio akcento. Tad renginys apie „neprijaukinamą kaip katės“ poetą ir jo kūrybą privertė jo dalyves susimąstyti, kad šviesa gali slypėti ir trumpame eilėraštyje. plačiau»