Krašto santakos. Šaltiniai

Į perpus mažesnę erdvę nei įprastai sugrūsti tautodailininkai ir šiemet krašto parodoje demonstruoja kūrybos aukštumas. Drožtas iš medžio dviratis atrodė toks tikras, kad kažkas iš žiūrovų juo pavažiuoti pabandė ir sulaužė. Iš vytelių pintos slidės vis dar sveikos. Palubėje besisupantys sodai supsis ir toliau, nes jų šiaudai – beveik iš šventos vietos. plačiau»

Žibartonių kaimo vertybes pamažėle pasiglemžia laikas – dvaras jau sulygintas su žeme, o koplyčia vos bealsuoja gyvybe. Retas ir vietos gyventojas žino, kad pirštą prie jos buvo pridėjęs puolusiųjų globėjas kunigas Tėvas Stanislovas. Vilties, kad kaimas nesunyks, suteikia iš autobuso pabiręs vaikų pulkas. plačiau»

Kupiškio pašonėje, ant Kupos kranto, išdygo įdomus ir keistas parkas su patriotizmo sale, o viso to sumanytojas dėl šios savo idėjos net tapo dailininku. Žmogus kuklus: gal ir ne viskas taip puikiai pavyko, kaip norėjosi, betgi viskas – dėl aukščiausios idėjos – nepriklausomos Lietuvos valstybės išsaugojimo. plačiau»

Kai matai plytą, nereiškia, kad tai tikrai yra plyta. Žiūrėdamas į netašytą lentą ir raizgalus, imi įsivaizduoti, kaip vandenyne formuojasi viesulas. Maišan įvyniotas medgalis kalba apie vienuolius, o į alyvuogių aliejaus indą įkišta lovagalio koja – apie Odisėjo nuotykius. plačiau»

Ar kada susimąstote apie Velykų reikšmę – ar ta šventė tik katalikams, ar visiems pasauliečiams? Kiek Velykose yra išsaugota ir pagonybės, tautos tradicijų, papročių? Kokių tradicijų laikotės? O kaip dėl margučių – patys dažote, natūraliais dažais? Gal kuriate meną – skutinėjate, vaškuojate? Ar ši šventė suveda tik šeimą, ar net visą giminę prie vieno stalo? Ar nuo jo pakylate, einate į gamtą? To klausėme praeivių Panevėžio gatvėse. plačiau»

„Velykų nemėgau. Mums su sese skirdavo kiaušinius dažyti, stalą ruošti, brolių prie tokių darbų net nekviesdavo. Man išvis nepatiko terliotis su dažais ir žolytėm. Kai pati pradėjau skutinėti, viskas apsivertė. Ir kantrybės atsirado, ir Velykos laukiama švente tapo“, – prisipažįsta garsioji kupiškėnė tautodailininkė Virginija Jurevičienė. Dabar ji jau su virpesiu širdyje laukia kiekvienų Velykų. plačiau»

Fotografai pakvietė į kiaušinį pažiūrėti ne vien taip, kaip mato akys, o pasirausti giliau – iš nuojautų ir asmeninių vizijų susidėlioti kitokią regimybę. Juk kiaušinis – ne šiaip koks paprastas daiktas, o pasaulio ir gyvasties pradžios simbolis. plačiau»

Ką nors iš gero daikto padaryti kiekvienas kvailys sugeba, o šiukšlę paversti ypatingu dalyku – ne kiekvienam duota. Taip mano savo meninius talentus tik sulaukusi brandaus amžiaus atradusi panevėžietė. O galutinai ji atsiskleidė tik tada, kai suprato, kad kartais verta pamiršti taisykles ir negirdėti, ką šneka aplinkiniai. plačiau»

plačiau»

Tvarkydamas tapytojo Jono Dailidėno palikimą, sūnus rado ir tai, ko nesitikėjo, įminė kai kurias jam knietėjusias paslaptis. Dabar sūnus jau tikrai gali pasakyti, kad tėvo stoiškumas, laisvos Lietuvos vizija neatsirado iš niekur – giminės kraujyje dar gyvas močiutės bajoraitės ir senelio knygnešio pėdsakas. plačiau»

Joniškėliečiui menininkui Dariui Žiūrai pavyko prisėsti rašyti knygą tik tada, kai jį į lovą paguldė lūžusi koja. Ir nors knyga buvo apie jo paties, kaip mokslininko, disertaciją, bet toli gražu – ne apie aukštąsias materijas. Mat tik iš šalies menininkai atrodo kaip kosminiai subjektai, o juk gyvenime ir jie patenka į absurdiškas situacijas, per klaidą įsivelia į istorijas policijoje, teismus. plačiau»

Gyvūnų krauju tapyta skandalingo, teisėsaugos persekioto austrų menininko paroda į Panevėžį atvežta sukėlė nemenką erzelį ir pasipiktinimą. Ekspozicijos kuratorė prasitarė, kad galėjo būti ir blogiau, mat kai kur Europoje šio autoriaus kūrybą žiūrovai sutinka net su išpuoliais. plačiau»

Panevėžiečių mieste bandėme paklausinėti, ar jie aplankė Hermano Ničo parodą ir kaip ją vertina. Deja, tokių sutikti nesisekė. Tik nuėjus visai prie pat naujosios galerijos, pavyko kelis rasti. Nebuvusieji parodoje irgi sutiko paaiškinti, kodėl jos nematė ar net neketina eiti žiūrėti. plačiau»

Pristatydama savo kūrybą ukrainietė menininkė daug kalbėjo apie skausmą, bet tikino, kad jis tautos nepergalėjo – laisvės siekis yra aukščiau jo. Būtent todėl ji negali kalbėti okupantų kalba ir laukia pagalbos iš mūsų, nes virš Lietuvos vis dar žydras dangus, o virš Ukrainos – vien tamsa. plačiau»

Nuojauta, kad kažką turi padaryti, panevėžietę medikę kankino kelerius metus ir vis stiprėjo. Kol vieną rytą su vyru nuėjus į muziejų ją persmelkė mintis: turi išsiuvinėti M.K.Čiurlionio paveikslą. Išsiuvinėjo. Tada kitą, vėliau – trečią. Ir dabar siuvinėja. Kodėl, net sau paaiškinti negali, nes žmogui leista ne viską žinoti. Apie visa tai kalbamės su autore Audrone ZUPKIENE. plačiau»