Krašto santakos. Šaltiniai

Joniškėliečiui menininkui Dariui Žiūrai pavyko prisėsti rašyti knygą tik tada, kai jį į lovą paguldė lūžusi koja. Ir nors knyga buvo apie jo paties, kaip mokslininko, disertaciją, bet toli gražu – ne apie aukštąsias materijas. Mat tik iš šalies menininkai atrodo kaip kosminiai subjektai, o juk gyvenime ir jie patenka į absurdiškas situacijas, per klaidą įsivelia į istorijas policijoje, teismus. plačiau»

Gyvūnų krauju tapyta skandalingo, teisėsaugos persekioto austrų menininko paroda į Panevėžį atvežta sukėlė nemenką erzelį ir pasipiktinimą. Ekspozicijos kuratorė prasitarė, kad galėjo būti ir blogiau, mat kai kur Europoje šio autoriaus kūrybą žiūrovai sutinka net su išpuoliais. plačiau»

Panevėžiečių mieste bandėme paklausinėti, ar jie aplankė Hermano Ničo parodą ir kaip ją vertina. Deja, tokių sutikti nesisekė. Tik nuėjus visai prie pat naujosios galerijos, pavyko kelis rasti. Nebuvusieji parodoje irgi sutiko paaiškinti, kodėl jos nematė ar net neketina eiti žiūrėti. plačiau»

Pristatydama savo kūrybą ukrainietė menininkė daug kalbėjo apie skausmą, bet tikino, kad jis tautos nepergalėjo – laisvės siekis yra aukščiau jo. Būtent todėl ji negali kalbėti okupantų kalba ir laukia pagalbos iš mūsų, nes virš Lietuvos vis dar žydras dangus, o virš Ukrainos – vien tamsa. plačiau»

Nuojauta, kad kažką turi padaryti, panevėžietę medikę kankino kelerius metus ir vis stiprėjo. Kol vieną rytą su vyru nuėjus į muziejų ją persmelkė mintis: turi išsiuvinėti M.K.Čiurlionio paveikslą. Išsiuvinėjo. Tada kitą, vėliau – trečią. Ir dabar siuvinėja. Kodėl, net sau paaiškinti negali, nes žmogui leista ne viską žinoti. Apie visa tai kalbamės su autore Audrone ZUPKIENE. plačiau»

Pavadinimą pakeitęs teatrų festivalis Rokiškyje pritraukė daugiau žiūrovų nei anksčiau. Daugumą labiausiai traukė naujai perfrazuojama klasika ir atvirai, drąsiai išsakomi šiandienos herojų jausmai. plačiau»

Prieš keletą metų muziejininkų paleista idėja apie tai, kad miestui reikia daugiau turistus viliojančių simbolių, kuriam laikui buvo smarkiai nublankusi, bet ką tik atsiradęs nykštukinis raktininkas ją atgaivino. plačiau»

Mažai yra daug. Taip teigia minimalistine maniera tapantis panevėžietis grafikas Artūras Stančikas. Lankytojus jis kviečia pabraidžioti po jo pievas – nelabai spalvotas, nes ir pasaulis dabar jau kitokiomis spalvomis nusidažęs. Bet pažada – ateity bus linksmesnių atspalvių. plačiau»

plačiau»

Pasvaliečiai nekantriai laukia žinių iš Vatikano, kada tiksliai kunigas Alfonsas Lipniūnas bus paskelbtas palaimintuoju. O kol galutinis žodis netartas, šviesuolio gimimo metines muziejininkai ir bibliotekininkai pakvietė pažymėti einant akmenuotu kunigo vaikystės keliu ir dalijantis prisiminimais bei asmeniniais liudijimais. plačiau»

Šiandienės Panevėžio kraštotyros muziejaus ekspozicijos nė iš tolo neprimena buvusių prieš porą dešimtmečių. Nors daugelis eksponatų tie patys, bet jų pateikimas jau daug patrauklesnis. Muziejininkams nuolat reikia sukti galvas, kaip parodyti klumpes ar akėčias, net šimtą legendinio Svirskio dirbinių, garsiąją drugelių kolekciją, atnaujinti paukščių pavadinimus, nes ir jie jau keičiasi. Apie visa tai kalbamės su muziejaus direktoriumi, istorijos mokslų daktaru Arūnu Astramsku. plačiau»

Absoliučiai skirtingų nuomonių kasmet sulaukia „Eurovizijos“ konkursas – vieni yra užkietėję fanai, o kiti mano, kad tai bereikšmis reikalas, kad rimti atlikėjai jame nedalyvauja, todėl net neverta ieškoti kokių nors meno ar kultūros apraiškų. Bet nesutiksi tokio žmogaus, kuris būtų nieko negirdėjęs apie „Euroviziją“. Panevėžiečių klausėme, ar jie žiūri nacionalinę atranką, patį konkursą? Gal pamena, kad jame dalyvavo ir muzikos profesionalė – vinilinę plokštelę ką tik išleidusi panevėžietė Simona Jakubėnaitė. Praeivių prašėme padiskutuoti, kodėl mums niekaip nepasiseka laimėti – gal trūksta įkvepiančių dainų, gerų atlikėjų, o gal įsimenamo šou? Gal per mažai atskleidžiame savo kultūros savitumą, išskirtinumą? plačiau»

„Jei vien megzčiau, atrodyčiau lyg šventoji“, – juokiasi gimnazistė, lankanti dar ir kovų meno treniruotes. Nors laiką visiems pomėgiams jai reikia smarkiai dozuoti, bet per ilgą laiką prisikaupė nemažai mezginių, kuriuos pademonstravus ant podiumo atėjo ir pirmasis pripažinimas. plačiau»

Į namus atėjo slaugytoja pastatyti pasiligojusiajai lašinės. Kol vaistai lašėjo, abi išsiplepėjo. Medikė išsitarė, kad svajoja turėti tautinį kostiumą. Tai išgirdusi ligonė pasišovė jį pasiūti. Paskui išgirdo, kad apylinkėse yra ir daugiau moterų, geidaujančių tautinių apdarų. Taip susibūrė „Seklyčia“. plačiau»