Krašto santakos. Laikmatis

plačiau»

plačiau»

Kas antrus metus vykstančioje profesionalių mūsų krašto menininkų parodoje vertintojai pasigedo dalyvių gausos. Anksčiau ekspozicijoje akis traukdavo aplinkinių rajonų kūrėjų darbai, dabar gi kai kas nustebo, kad Aukštaitija jau susitraukė iki Panevėžio. Ar tikrai Dailės galerijos vadovai neignoravo vadinamosios provincijos kūrėjų? plačiau»

Biržietė Gražina Visockienė niekaip neprisimena momento, kada ją sužavėjo molis, tarsi tokio ir nebūta. Bet būta. Kai klasės susitikime buvo išvynioti anų laikų išsaugoti rašteliai su visų svajonėmis, jos raštelyje buvo labai aiškiai užrašyta: „Noriu tapti keramike.“ Ar tik ne pasvalietės keramikės Nerutės Čiukšienės įskelta kibirkštis gabiai mokinei pataikė tiesiai į širdį? plačiau»

Šalies moksleivių dainų šventė neaplenkė ir Panevėžio krašto – į sostinę vyko šokėjai, dainininkai, muzikantai. Įspūdžiai begaliniai – mažyliams labai patiko giedoti neseniai išmoktą Lietuvos himną, didesniems miegoti ant kareiviškų lovų, o visiems – ta nepaprasta bendrumo dvasia. Kiaurai permerkęs lietus ir nuovargis palyginti su ja – niekis. plačiau»

Ant stalo sėdi džinsinė žiurkė ir kiškis. Abu labai dailiai pasiūti ir dar netgi išsiuvinėti. Maža to, simpatiški gyvūnai – su sparneliais, o tai reiškia, kad yra naminiai angelai. Jie gimsta ir iš Biržuose austo lino. Netrukus visų galų meistrė Rasa Dubrienė pateiks dar vieną staigmeną – skiautinių paveikslus su priekyje kybančiais paukščiukais. plačiau»

Rokiškietė menininkė Marina Kubilienė daug metų dirbo tik dailės mokytoja, pati niekaip nesurasdavo laiko atsisėsti prie popieriaus lapo ar drobės. Gal taip būtų ir tęsusis jos paprasta kasdienybė, jei ne pasaulį aukštyn kojom apvertusi pandemija. Būtent tada moteris prisiminė po vienos operacijos ir ypatingo narkozės poveikio pripieštą nedidelį albumuką. plačiau»

Ar idėja sukalti gaudyklę iš šakų ir lengvatikius vilioti auksiniu kiaušiniu tikrai nieko verta? Vienam tai – nesąmonė, o kitam – genialu, bet dėl kardinaliai skirtingų nuomonių neverta pyktis. Neįprastą muziejų Biržų rajone, Kirkiluose, įkūrę pusbroliai eksponatus, kaip ir Amerikoje, pavadino blogu menu, bet tai, akivaizdu, – daugiau provokacija nei menas. plačiau»

Kai vyrai į kiemą ėmė tempti visokius senus rakandus, sunerimę kaimo gyventojai su skundais lėkė pas bendruomenės pirmininkę ir seniūnę, netgi aiškinosi, ar šie neužgrobė valdiškos žemės. Kiemą šaipydamiesi jie pavadino muziejumi, o dabar tą žodį jau taria ir be pašaipos. plačiau»

Naktinėmis ekskursijomis garsėjančio senojo Joniškėlio dvaro puoselėtojai vėl rengia staigmeną savo lankytojams. Šįkart specialia kamera buvo susuktas nedidelis filmukas apie dvaro praeitį. Užsidėję virtualios realybės akinius lankytojai nusikels į senovę ir savo akimis išvys tragišką Juodosios rožės istoriją. plačiau»

Panevėžiečių klausėme apie artėjančias Jonines. Juk ši šventė švenčiama daugelyje šalių kaip vasaros saulėgrįža – kai stoja ilgiausia diena ir trumpiausia naktis. Švenčiama nuo seno – nuo baltų genčių laikų. Ar mūsų žmonėms tai didelė šventė, kur kas platesnė nei vien paprastos vardinės? Ar jie turi giminėje Jonų, ar daug tokiais vardais žmonių pažįsta? Kaip Jonines švenčia? plačiau»

Ne pirmą parodą pristatantis Darius Misiūnas vis labiau matomas tarp Panevėžio menininkų. Buvęs geras tėvų vaikas, nuolat dirbęs, jis neturėjo laiko skaityti, užtat dabar garsių autorių kūriniai jį taip užkabina, kad vieno romano genealia tema net visą ekspoziciją gali surengti. plačiau»

Pačiame šiauriausiame Rokiškio rajono kampe, prie pat Latvijos sienos prigludęs Suvainiškio miestelis vis labiau traukiasi, vis daugiau savųjų į kapelius nulydi. Bet keli aktyviausieji vietos gyventojai stengiasi, kad jis nebūtų išbrauktas iš žemėlapio ir kad neliktų vien tik pavadinimas. Pastangos bent šiek tiek atsiperka. plačiau»

Pastaruoju metu labai išpopuliarėjo įvairiausios bendruomenių šventės. Neseniai buvo viena tokių – kaimynų diena. Ją Panevėžyje ir rajonuose šventė ne viena bendruomenė. Praeivių gatvėje klausėme, ar tokie renginiai jiems atrodo tikrai reikalingi ir naudingi, ar jiems teko dalyvauti kokioje nors bendruomenių šventėje? Kaip mano: ar tokie susibūrimai labiau skirti atskirčiai, susvetimėjimui mažinti, ar labiau pasitarnauja bendrai kultūrai puoselėti? plačiau»

Daugiau kaip prieš metus žinomas šalyje režisierius ir dramaturgas Aleksandras Špilevojus paliko Juozo Miltinio dramos teatrą, spektakliu „Arrivederci“ atsisveikino ir su žiūrovais, ir su savo sukurtais darbais. Į teatrą bent jau kol kas jis grįžti neketina, bet sako, kad tokio stipraus ryšio kaip su panevėžiečiais jis niekur nesukūrė. Kaip tai atsitiko, kalbamės su pačiu režisieriumi. plačiau»