Vaizdo reportažai

Nukritusių obuolių nebėra kam surinkti Skverbų kaimas Kupiškio rajone nutįsęs palei judrų kelią į Kupiškį, tik turi savo gatvę. Kadaise buvęs gyvybingas, su daug alaso, maudyklon į Lėvenį skuodžiančių vaikų būriais, nuolat tai iš vienos, tai iš kitos trobos besiliejančiom, tik šitam kraštui būdingom senobinėm dainom. Dabar vaikiški balsai skardi tik senbuvių anūkams ar proanūkiams suvažiavus. plačiau»

Kaimas be jokių nuorodų Šiandien mūsų tikslas – Biržų rajone esantis Semeniškių kaimas. Kaimo pavadinimas jau ir taip savaime labai gražiai skamba, o tiems, kurie žino, kas jame gimė, užsaugo ir į platųjį pasaulį išėjo, – dar gražesnis ir mielesnis širdžiai. plačiau»

plačiau»

Praeinant rusams kaimas pasmirsdavo Dviragį ežerą aprietusiame Verksnionių kaime daug ašarų išlieta, kad toks jo pavadinimas? Kaimo metraštininkė tai patikrino ir surašė. Tik reikalas tas, kad aprašymai apie Taraldžių kaimą, besitęsusį net 7 kilometrus, o šiandien nebeturintį nė vieno gyventojo, gali pravirkdyti ne tik verksnioniečius. plačiau»

Abu šonais sulipę Žinantys, kad turi nukakti į Rokiškio rajone esantį Raišių kaimą, pirmąkart čia keliaudami dažnai sutrinka – internetinis žemėlapis rodo, kad vienoje pagrindinės miestelio gatvės pusėje yra Juodupė, o jau kitoje – Raišiai. „Taip ir yra, miestelis ir kaimas šonais sulipę“, – patvirtina Juodupės seniūnas Valdas Adomonis. Anksčiau Juodupė buvo miestas, o štai jau 20 metų – miestelis. plačiau»

Į Biržų rajone esantį Kateliškių kaimą, monsinjoro Kazimiero Vasiliausko gimtinę, mus lydi Vabalninko muziejaus darbuotoja Vida Skujienė. Žymaus dvasininko tėviškė nuo miesto netoli, beveik 10 kilometrų, tačiau ją surasti patiems beveik neįmanoma – šalia kelių nėra nei nuorodų į tą vietovę, nei kaimo ribas žyminčio pavadinimo. plačiau»

Žemė Pasvalio krašte prasmegti gali, o poetas – ne? Šaliai susigrąžinus nepriklausomybę, savo gimtinę aplankė tautos šauklys Bernardas Brazdžionis. Iš už Atlanto parvykęs poetas pasvalietiško alaus nebepamėgo, užtat braškes godžiai kirto pasidažydamas šviežiame skystame meduje. Nuo to laiko ir pasvaliečiai šias uogas valgo pagal „amerikonišką receptą“. plačiau»

Gyvas tik vienas šulinys Iki Biržų likus 8 kilometrams pasimato Pabiržės miestelio bažnyčios bokštai. Priartėję prie tilto per Tatulą, už kurio jau ir Pabiržė, sukam kairėn ir už kalvelės pamažu išryškėja už medžių pasislėpęs Gerkiškių kaimas. Tiek jo ir tėra: viena upės vingius atkartojanti gatvė ir vos kelios trobos, stovinčios kaip senoviškoj ūlyčioj, galais į kelią. plačiau»

Pačiam šalies pakrašty, Rokiškio rajone, vos 5 kilometrai nuo sienos su Latvija esantis Lukštų kaimas, kad ir koks atokus yra, turi kuo pritraukti keliautojus. Žmones čia atvilioja etnografinis muziejus ir kaimo pašonėje stūksantis piliakalnis. plačiau»

Iš senos ulyčios ir kolūkinės gyvenvietės į vieną sulipdytas Svidenių kaimas vienu metu buvo nei šioks, nei toks. Bet išgelbėjo Kupiškio pašonė – visi dabar nori jame gyventi. Nors senbuviai savo giminės šaknis atseka net kelis šimtmečius atgal, pamažu nyksta paskutinis nuostabusis krašto paveldas – autentiškos aukštaitiškos klėtys. plačiau»

Lailūnų gyvenvietės pašonėje stūksantis dvaras daugeliui vietinių gyventojų brangus širdžiai, nes jame prabėgo gražiausi metai. Dvaras todėl ir išliko, kad buvo paverstas mokykla, o ne kokiu kolūkio sandėliu. Tik po kelių dešimtmečių jį paveldėtojoms pavyko parduoti, bet naujieji savininkai – menininkų šeima – šią vasarą nebepasirodė. plačiau»

Lamokėliuose tris šimtus metų gyvuojantys Dievo namai privilioja būrius turistų ir maldininkų. Visai neseniai į juos traukė būriai medžiotojų, nešinų briedžių ragais, vyko vyriškos mišios. O su laiku besigalynėjančiame vienuolyne iš „dvarininkų“ beliko viena kukli jo šeimininkė. plačiau»

Patys nežino, kur koks kaimas Vos už kilometro nuo Pasvalio, šalia tarptautinės „Via Baltica“ magistralės esančioje gyvenvietėje tokia painiava tarp kaimų, kad net pats velnias galvą nusisuktų. Vos kelias gatves turinčioje gyvenvietėje yra 5 kaimai. Dar šeši glaudžiasi gyvenvietės pakraščiuose. „Atžalyno“ bendruomenės pirmininkė Gražina Paliulienė sakė, kad ir patys vietos gyventojai nelabai žino, kur kokio kaimo ribos prasideda ir baigiasi. „Vienoje vidury kaimo esančios parduotuvės pusėje yra Diliauskai, o jau žengę žingsnį į kitą pusę atsiduriame Papyvesiuose. Kitapus upės jau prasideda Kiemeliai, o kelis šimtus metrų pavažiavę gatve patenkame į Girniūnus. Prieš tai dar pravažiuosit Mineikiškio kaimą“, – sudėtingą gyvenvietės išdėstymą bandė paaiškinti bendruomenės vadovė. plačiau»

Visi škilinpamūšiečiai puikiai kalba latviškai, nes pasienio jaunimui reikėdavo susikalbėti vakaruškose. O prieš du šimtmečius pasienyje dvarą pastatę ir jame gyvenę vokiečių baronai Bistramai ne tik patys skaitė latvišką spaudą, bet ir vaikus mokytis vežiojo į Rygą. Senieji gyventojai dar atsimena ir tai, kaip juodą duoną į ponaičių pyragus keitė. plačiau»

Vargu ar rasi Šepetoje žmogų, niekuo nesusijusį su tebeveikiančiu durpynu. Kupiškėnai ten sunkiai dirbo, bet po to ir smagiai linksminosi. Dabar užtarnauto poilsio sulaukusieji rytais pabunda nuo viską nustelbiančio gervių klyksmo, vakarais vėlgi tą patį užgirsta, kai paukščiai grįžta į pelkę. Kam romantika, o kam ir piktumas. plačiau»