Krašto santakos

Legendomis apipinta gražuolė Barbora Radvilaitė praėjus beveik penkiems amžiams į Biržus parkeliavo net šešiais savo atvaizdais. Jos garbei ant restorano stalo buvo patiektas ir pagal senovinį receptą iškeptas nupenėtas gaidys. plačiau»

Beveik pusę savo gyvenimo praleidusi užsienyje, pastaruosius 12 metų gyvenanti Graikijoje buvusi panevėžietė Indrė Jonušytė po ilgokos tylos per pusmetį išleido dvi labai skirtingas ir įspūdingas knygas: fantastikos žanro tekstų rinktinę „Fabulae spectacula“ ir psichologinį romaną „Bela Blu“. plačiau»

„Tas savas žagres daugelis intelektualių menininkų linkę slėpti, o Jonas Mekas niekad nesigėdijo kaimo, atvirkščiai, net pabrėždavo savo kilmę. Iš pradžių net specialiai rašė „Valstiečių laikraščiui“, ne kokiam „Literatūrai ir menui“. Šitas jo derinys man atrodo pats nuostabiausias“, – pristatydamas garsiajam kraštiečiui skirtą savo darbų parodą kalbėjo biržietis menininkas Alis Balbierius. plačiau»

Ar panevėžiečių gyvenime svarbi kultūra? Ar dažnai lankosi spektakliuose, renginiuose, bibliotekose ir kas labiausiai juos domina? Taip pat klausėme žmonių, ar patys dalyvauja kokioje nors kultūrinėje veikloje, ar skaito knygas? O kaip artimieji – tėvai, vaikai, anūkai? plačiau»

Į tarptautinę šiuolaikinio meno mugę „ArtVilnius“ Panevėžio „Galerija XX“ siuntė pastarųjų kelerių metų Ramūno Grikevičiaus tapybą ir piešinius, Egidijaus Radvensko keramiką. plačiau»

Kai „Smiltelė“ scenoje pasirodė su garsiais dainininkais Vaida Genyte ir Liudu Mikalausku, visiems iš džiaugsmo galvos apsisuko – svečiuose net tautinius kostiumus paliko. Paskui jau su dovanomis teko vykti jų atsiimti. Dabar, pirmąkart susirengę į Dzūkiją, kapelos nariai juokauja būsią tikrai apdairesni. plačiau»

Maironio poemos „Mūsų vargai“ rankraštis buvo surastas du kartus. Pirmiausia Panevėžio vyskupijos kurijoje jį aptiko kunigas, tvarkydamas archyvą, bet abu su vyskupu to nesureikšmino. „Yra tai yra“, – nusprendė. Po kurio laiko apie rankraštį jau garsiai paskelbė miesto Kraštotyros muziejus. Kuo gi tas rankraštis ypatingas? plačiau»

Yra toks muziejus, iš kurio išeinantys vaikai gauna saldainių – kad neapsipiltų ašaromis. Tarp ypatingų lankytojų – Bajorų vidurdienio damos, pasidabinusios zuikio ausimis, o vienas ištikimiausių gerbėjų gyvena Vokietijoje. Muziejaus sumanytoja juokiasi besibaiminanti vienintelio dalyko – kad iš minkštų kiškių susuktame guolyje atvesti peliukai grįš jai padėkoti. plačiau»

Anglijoje gyvenanti ir dirbanti jauna panevėžietė neatitinka daugelio įsivaizduojamų menininko standartų. Ji jokia išsiblaškėlė, jokia skrajoklė, o tikra perfekcionistė – jei jau surengė gimtajame mieste parodą, tai ir galerijos langus pati su šluotkočiu turi idealiai išblizginti. plačiau»

Biržuose plušantys ir žemę lyg pyragą pjaustantys archeologai vėl turi gerų žinių – Juliaus Janonio aikštėje aptiko žalvarinę segę iš tų laikų, kol Radvilos dar nebuvo įkūrę Biržų. Šis ypatingas radinys – lyg kabliukas ieškoti dar giliau, bet išsaugoti ir paviršinį sluoksnį – tai, kas buvo sugriauta per sovietmetį. plačiau»

Panevėžio dailės galerija po ilgokos pertraukos užsipildė žmonių šurmuliu. Čia atidarytos „Panevėžio dailės dienos“ – tradicinis profesionalių menininkų renginys. plačiau»

Nerdama didžiulį kilimą rokiškietė po juo jautėsi tarsi po sunkia antklode. Kad kilimą pasuktų, pavyniotų ir galėtų tęsti darbą, ji kaskart turėdavo iš po jo išsikabaroti. Per pandemiją šis pomėgis kaimo auksarankei tapo tikru išsigelbėjimu. O ir bet kokią sunkią dieną užsiėmimai su savo rankdarbiais neša atgaivą ir palaimą. plačiau»

Biržų pilies kieme auga ne šiaip paprasti medžiai. Šiemet atgaivinus šimtametę tradiciją, net keturiasdešimt parko medžių per vardynas gavo iškilius vardus. Ceremonijoje buvo ir paprastų žemiškų siurprizų – štai vienam berniukui staigmeną pateikė jo seniai nematyti seneliai. plačiau»

Baigiantis vasarai kone visi miestai rengia savo šventes. Kartais – grandiozines, besitęsiančias net kelias dienas, kartais kuklesnes. Paprastai per tuos šventinius savaitgalius būna begalė renginių ir pramogų. Praeivių klausėme, ar tokias šventes jie laiko kultūriniais ar pramoginiais renginiais? Ar lankosi jose? Ar mano, kad tokios miestų šventės reikalingos ir naudingos? plačiau»

Juozo Urbšio sodyba, pripažinta kultūros paveldo objektu, skęsta tarp žaliuojančių laukų ir paukščių čiulbesio. Bet šiemet ji nebesulauks garsaus žmonių klegesio, nes „Poezijos pavasaris“ perkeltas į miestą, tarp tinkuotų namų sienų. Priežasties tokiems mainams tarsi ir nėra, tad kam to prireikė, kas visam tam nykiam paradui sukomandavo? plačiau»