Krašto santakos. Laikmatis

Panevėžiečių klausėme apie artėjančias Jonines. Juk ši šventė švenčiama daugelyje šalių kaip vasaros saulėgrįža – kai stoja ilgiausia diena ir trumpiausia naktis. Švenčiama nuo seno – nuo baltų genčių laikų. Ar mūsų žmonėms tai didelė šventė, kur kas platesnė nei vien paprastos vardinės? Ar jie turi giminėje Jonų, ar daug tokiais vardais žmonių pažįsta? Kaip Jonines švenčia? plačiau»

Rokiškio krašto muziejaus ekskursijos „Dvaro matematika. Klasicizmo formulė“ dalyviai skaičiuoja langus, laiptus ir atidžiu žvilgsniu ieško vietų, kuriose matematinė taisyklė ima ir išyra. Ir vaikams, ir suaugusiesiems reikia pastabumo, nuovokos ir pasitikėjimo savim – net ir neturint daug žinių, iššūkis yra įveikiamas. plačiau»

plačiau»

plačiau»

Dailininko tapytojo, profesionalių meno kūrėjų rengėjo Justino Vienožinskio nuopelnų nenutrina šimtmečiai. Jo palikuonių įkurtas memorialinis muziejus ne visai įprastas: kieme ganosi avys, pro klojimo langą gali išvysti nuogalius, o užsimanęs čia pagyventi, kieme gali pasistatyti palapinę. Nuo pavasario pradžios muziejus kviečia į šaunius ir drąsius renginius. plačiau»

plačiau»

Literatūros pasaulin kaip strėlė įsiveržusi kraštietė rašytoja Ieva Dumbrytė neslepia, kad ilgai leidėjų buvo tiesiog pravaroma. Naujausias jos romanas rauna stogą – magiškas tekstas, pilnas gėdingų atviravimų bei siaubo, tarsi nesuvokiamų dalykų. Bet autorė tvirtina, jog niekas neišgalvota, viskas sulipdyta iš kelių kartų giminių papasakotų istorijų – taip pat ir karstai, įkelti į medžius, egzistavo. plačiau»

plačiau»

Daugelis instrumentų, keliaujantys per platų pasaulį, buvo keičiami ir tobulinami, o lietuviškosios kanklės liko tos pačios, kaip ir gilioje senovėje. Dėl to kanklių festivalius organizuojančios mokytojos svajonė – kad ypatingasis mūsų tautos instrumentas ne tiktai nenunyktų, o dar labiau populiarėtų. plačiau»

Brome atsistoję choristai dainavo lyg bažnyčioje, merginos buvo panašios į miško deives, o dešimtkart himną su gitara sugiedojusį bardą žinovai prilygino muzikiniam lobiui. plačiau»

Prie kanklių atsisėdusi ir gracingai instrumento stygas liečianti jaunoji muzikantė iš šono atrodo labai susikaupusi, o iš tiesų ji jaučiasi visiškai laisva, atsipalaidavusi, nuo žemės pakylėta muzikos garsų. Ji įsitikinusi, kad būtent kankliavimas ugdo gabumus tiksliesiems mokslams. Ką ji ateityje bepasirinktų, visuomet gyvens kartu su muzika. plačiau»

Panevėžiečių teiravomės, ar jie lanko muziejus, ar dalyvauja Muziejaus nakties renginiuose. Kai kas palygino, kaip smarkiai pasikeitė muziejai – neliko piktų prižiūrėtojų, kurios išbardavo vos tik tarpusavyje sušnekus. Bet ar jaukios atmosferos visiškai užtenka, kad jaunimas padėtų į šalį mobiliuosius telefonus? O gal juos pritrauktų interaktyvios ekspozicijos? plačiau»

Nuotraukose į fotoobjektyvą ramiai žvelgę žmonės staiga atgyja, šypsosi, kažką pasako. Dar ne taip seniai neįtikėtinai atrodžiusios dirbtinio intelekto galimybės jau leidžia per kelias minutes papasakoti visą žmogaus gyvenimą. Vienas pirmųjų tuo susidomėjęs rokiškietis Virginijus Stumbrys išmoko šitų įdomybių, bet jas perpratęs ėmė dar plačiau dairytis, šįkart į žvaigždes, ūkus, galaktikas. plačiau»

plačiau»

Ekscentrikas, impulsyvus keikūnas, šventasis ištvirkėlis – kaip tik nevadinamas legendinis dailininkas Stasys Petrauskas-Bitlas. Tai bene vienas ryškiausių Panevėžio savamokslių menininkų, tapiusių kultūros žmonių ir artimųjų portretus, ironiškus piešinius, kūręs religinės tematikos darbus, skulptūras bažnyčioms ir ikonas. Kurį laiką po mirties valdininkų ir kultūros darbuotojų nustumtas į paraštę, menininkas niekad nebuvo pamirštas šeimos, bičiulių ir meno žinovų, o Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje ką tik atidaryta jo vardo galerija. Apie visa tai kalbėjomės su Bitlo sūnumi – aktoriumi, režisieriaus asistentu Luku PETRAUSKU. plačiau»