Krašto santakos

Dekoratyviai ryškūs, trykštantys emocijomis ir džiaugsmu paveikslai iš tiesų yra – apie karą. Apie klaikią šio amžiaus negandą tapytojas Sigitas Laurinavičius pasakoja išvengdamas kruvinų smurto scenų, bet šiurpiai įtaigiai. Gali būti, kad iš pasąmonės kilę vaizdiniai prognozuoja optimistinį karo finalą. plačiau»

Legendinės, nesugaunamosios žvalgės Marcelės Kubiliūtės gimtinėje – Tindžiulių kaime prie Panemunėlio – dar galima prisiglausti prie obels, kurios žiedais galbūt vaikystėje grožėjosi ir ji pati. Bet jau nuo vaikystės ši mergytė, užklupus caro žandarams, demonstravo ypatingą drąsą. O ką ji su vyrais – lenkų perversmininkais – išdarinėjo jų okupuotame Vilniuje! Tai vyko tarsi seniai – prieš šimtą metų, bet ar tikrai seniai? Su šios nepaprastos kraštietės atmintį saugančia mokytoja Ona LEVANDAVIČIŪTE tikrai yra apie ką pakalbėti. plačiau»

Pasakoti apie miesto rajoną, kuriame gyveno beveik du dešimtmečius, buvusi panevėžietė pradėjo feisbuke. Vėliau, paraginta kitų, sudėjo viską į knygą. Dabar tos knygos, kaip ji girdėjo, bibliotekose laukia visai graži eilutė skaitytojų. plačiau»

Anksčiau norėjusi Panevėžį parodyti kaip romantišką miestą, šiandien fotografė Marija Čičirkienė jį pristato stulbinamai įvairialypį: gražų ir nuskurusį, atpažįstamą ir paslaptingą, su liūdesio šešėliais ir tikro džiaugsmo gaidom. plačiau»

Jei būtų gyvenusi kitais laikais, darbšti ir kūrybinga kupiškėnė gal būtų tapusi kokia garsia madų dizainere. Dabar gi, jau senatvėje, ji rankų nenuleidžia – kaimą tebestebina įspūdingais pačios sukurtais apdarais. Net prie kostiumėlių priderintas rankines bei skrybėlaites nusimezga, tik jau seniai nebeaudžia. plačiau»

plačiau»

plačiau»

Panevėžiečiai kardelį vadina Baltijos kelio gėle, bet galėtų vadinti ir Alfonso Žobako gėle, nes jis tą grožį taip labai išpopuliarino. Šiemet kardelių paroda vyko jau be garsiausio kardelių selekcininko, bet vis dar su jo išvestų veislių žiedais. „Vyras augindavo po 600 veislių, dabar suskaičiavom 104“, – atsiduso vyro polėkį bandanti tęsti žmona. plačiau»

Žinomas šalyje poetas Vladas Braziūnas savo feisbuke prieš devynis mėnesius pranešė: „Šiandien visuotinai pastebėta, jog Pasvalio žemėj (o dar ir mano augtiniam Dagiliškio kaime, tik per Svalią...!) išaugo dar vienas rašytojas – poetas ir vertėjas Tomas Taškauskas.“ Na, o pats jaunasis rašytojas neslepia, kad kelias į kūrybą jam buvo vingiuotas, nes stoti studijuoti lietuvių filologijos iš pradžių neišdrįso. plačiau»

Krauju pasruvusi moters nugara su įrėžtais rusofašistų dabar naudojamais simboliais Z ir V, vakarietiškam gyvenimui atkištas plikas užpakalis – tokie pranašiški fotomenininko paveikslai labai jau nepatiko į caro vaidmenį įsijautusiam Dailės galerijos ūkvedžiui. plačiau»

„Jeigu Meką įsivaizduotume kaip Sabonį, tai mes jo kamuolių nesugraibėm. O kai Jonas išėjo, pradedame ieškoti, kur tas kamuolys galėtų būt nukritęs ir ką su juo daryti, į kokį muziejų gabenti. O Mekas – labai nemuziejiškas, labai gyvybės žmogus“, – taip vietos inteligentų ir svečių diskusijoje Biržų pilyje kalbėjo kino režisierius Vytautas V. Landsbergis. plačiau»

Aplink miesto centrą nusidriekė spalvinga fotografų eisena, o į juos iš visų pusių telefonais spragsėjo praeiviai – tegul žino, ką reiškia būti „nupaparacintam“. Profesinės šventės proga įvertintas ir pasaulinę šlovę pelnęs panevėžietis. plačiau»

Daugelis Aukštaitijos sostinėje užaugo ir dirbo rūkstant didžiųjų pramonės gigantų kaminams. Tik retai kuriam kildavo klausimų apie tų fabrikų atsiradimą, istoriją. O kai yra kam apie tai papasakoti – malonumas nemenkas. Daugelis Aukštaitijos sostinėje užaugo ir dirbo rūkstant didžiųjų pramonės gigantų kaminams. Tik retai kuriam kildavo klausimų apie tų fabrikų atsiradimą, istoriją. O kai yra kam apie tai papasakoti – malonumas nemenkas. plačiau»

„Aukštaitijos siauruko“ dirbtuvėse stovi vertingas istorinis eksponatas – užpraėjusiame amžiuje gamintas garinis garvežys. Kol kas jo ratai per bėgius nesisuka, bet yra vilties, kad malkomis kūrenamas vagonų tempikas iš Panevėžio stoties vieną kartą vėl išpūškuos. plačiau»

Ką daryti, kai atvažiuoji tapyti nusižiūrėto įdomaus namelio, o randi tik lauko plynę? Nagi, įjungi vaizduotę ir regi, ir paišai tą statinį. Tokių mažų iššūkių patyrė į kūrybinę stovyklą suvažiavę tapytojai. Čia jie nebuvo rūšiuojami į daugiau ar labiau išsilavinusius – teptuku darbavosi ir profesionalai, ir tautodailininkai. plačiau»