Kam ukrainiečiams, mūsų šalyje esantiems tik laikinai, mokytis gan sunkios lietuvių kalbos? „Kaip tai kam? Niekas nežino, kada galėsim grįžti. Lietuva mus priglaudė, labai palaiko, tad visiškai protinga esant čia mokytis lietuviškai. Tokiu būdu mes Lietuvai parodom pagarbą“, – visų kursus lankančiųjų vardu paaiškina viena ukrainietė. plačiau»

Kokia atjauta ir labdara šventės svaiguly?

Ar miestų ir rajonų biudžetai kiauri, ar širdys tokios kietos? Štai kovojančiai Ukrainai Panevėžio valdžia karo pradžioje išsiuntė kažkiek labdaros, ir viskas, pamiršo. Rokiškėnų dovanotą greitosios automobilį namo išvairavo pats Dubno meras, bet – tuščią, mat per šventės šurmulį niekas nesusiprotėjo jį prikrauti bent jau kuklių dovanų. plačiau»

Mes švenčiame, o jie kraupsta nuo bombų (2)

Per Rokiškio centrą ėjau kaip tik tuomet, kai prie miesto eglės stovėjo mašina su bokšteliu ir darbininkai kabino lempučių girliandas. Buvo prietema, pusė papuoštos žaliaskarės švytėjo gausybe mažų žiburėlių. plačiau»

Viltis – pasisėti lietuviškų gėlių

„O varge, ir nuo ko jie atėjo mūsų vaduoti? Nuo gero gyvenimo? Visko turėjom, gyvenom puikiai, dirbom ir užsidirbom, patys rusai nuolat plūsdavo į Charkivą atostogauti, grožėjosi mūsų parkais. Ukrainoje viskas buvo geriau nei Rusijoje, o, bjaurybės, atėjo vaduoti!“ – išlieja savo skausmą Panevėžyje apsistojusios trijų kartų ukrainietės. plačiau»

Baisiausia aprašys karui pasibaigus

Į Ukrainą skriejančios rusų raketos, šaltis, gyvenimas be vandens ir be elektros – nepalauš ukrainiečių, atvirkščiai – grūdins, stiprins neapykantą agresoriams ir tikėjimą savo kariais. Apie tai išgirdome tiesiai iš Ukrainos – iš Lvovo srityje, Červonograde, leidžiamo laikraščio „Novini Pribužja“ vyriausiojo redaktoriaus ir direktoriaus Andrijaus DIKALČIUKO. plačiau»

Nesiuntė labdaros, nes „su kitais nelenktyniauja“

Teroristinės Rusijos bombų iš visų pusių apmėtoma, daugybe frontų besiginanti Ukraina sulaukia visokios pagalbos ir iš Panevėžio krašto savivaldybių. Vienintelė iš visų krašto rajonų Panevėžio rajono valdžia neapsisunkino – iki šiol jokio labdaros furgono neišsiuntė, nes esą neturi kur siųsti – jokio rajono partnerio ten neturi. plačiau»

Svajonė – kad iki Naujųjų metų išvaduotų ir tėvus

Kai žinios apie Ukrainos karių pergales prieš rusų okupantus pasiekia Panevėžį, čia prieglobstį radę ukrainiečių dviratininkai atgauna gyvenimo džiaugsmą. Karo pabėgėlius slegia begalinis ilgesys, nerimas dėl užstrigusių priešo užimtose vietovėse artimųjų, bet blogas mintis visi veja prakaitu treniruotėse ir varžybose, o jos net ir Ukrainoje vyksta. plačiau»

Tėvo disciplina vedė į pergales

Jaunutė Ukrainos ir Europos šachmatų čempionė Olena Martynkova iš karo pragaro buvo atblokšta į Aukštaitijos sostinę. Čia ji, vos kažkiek atsigavusi nuo siaubo, vėl sėdo prie šachmatų lentos ir tapo mūsų šalies čempione. Talentinga mergina galėtų toliau džiaugtis pergalėmis pas mus, bet negali – kenčianti tėvynė verčia grįžti. plačiau»

Apokalipsės akys žvelgia ir iš kapų (3)

Su žmona ukrainiečiams paramą renkantis ir vežantis biržietis šypsosi, ant kažkieno atnešto pako išvydęs užrašą: „Orkams neatidaryti!“ Naujausioje jų parengtoje siuntoje turėtų būti stiklo paketai ir šilti drabužiai, batai vaikams ir paaugliams, juk šalčiai jau čia pat. Biržiečiui baisiausia, kad net mūšiams pasibaigus karo siaubas liks šių vaikų prisiminimuose visam gyvenimui. plačiau»

Po vieną degtuką kiekvienai dienai

Snaipere buvusi medikė pensininkė veržėsi į frontą, bet jos neėmė. Po rūsyje praleisto pusantro mėnesio be elektros, dujų, vandens ir ryšio, pagaliau jai pavyko iš rusų kontroliuojamo sugriauto miesto išsiųsti anūkus. Ji pati kartu su kontūzytu vyru išsigelbėjo paskutiniai. plačiau»

1 | 2 | 3 | 4 | 5