Kaimo versmė

Sena joniškėlietė mena, kad vyskupas pas savo brolį atvažiuodavo, bet štai kaip jis atrodydavo, niekaip nebegali atsiminti. O gal to aukšto svečio ji ir nematė – juk juos, mažus vaikus, vos tik kam atvykus tuoj tėvai užu pečiaus grūsdavo. Užtat kita miestelio gyventoja buvo gera vyskupo dukterėčios Valerijos Paltarokaitės draugė. plačiau»

Alizava nuo seno vadinama saulėtu miesteliu. Gal dėl to, kad ant nedidelės aukštumėlės įsikūrusi, o gal ir kita prasme: iš čia sklido vyskupo Motiejaus Valančiaus pasėtos blaivybės bei švietėjiškos idėjos. Vis dėlto nieko negalima diegti per prievartą. Štai prieš kelerius metus viena kraštietė bandė visus paspausti dėl taurelės prie vaišių stalo, ir pačių susitikimų bei vaišių jau niekam nebereikia. plačiau»

Prieš 160 metų per Lietuvą nuvilnijęs blaivybės sąjūdis įsibėgėjo ne kur kitur, o būtent Kupiškio krašte. plačiau»

Plačiai po Alizavos apylinkes paplitusi Glemžų pavardė gali apgauti ne vieną. Daugelis iš jų – ne giminės, bet kai kurie per miestelyje rengtus susitikimus vis dėlto išsiaiškino, kad – giminės. Daugelį žmonių subūrė prisiminimai ir kaimo muziejus „Glemžų seklyčia“. Pastarojo nelikus, tarsi ir nebėra dėl ko visiems susibėgti. plačiau»

Milžinišką indėlį į Kupiškio krašto kultūrą įdėjusi Elvyra Glemžaitė buvo pedagogė ir kraštotyrininkė. Ji gimė ir augo Kupiškyje, vėliau mokėsi Peterburge, grįžusi į Lietuvą mokytojavo įvairiose šalies mokyklose. plačiau»

Kaip šalia miesto gali atsirasti kaimas? Ogi labai paprastai: pervelki savo išardytus po rąstą trobesius į kitą upės pusę, kur daugiau žemių, kaimynai savus pervelka – ir jau visa gatvė. Taip šalia Pasvalio atsirado Pervalkai. Tik bėda ta, kad tokiam kaimui nereikėjo nei bažnyčios, nei koplyčios – visi tilteliu į bažnyčią Pasvalin lėkdavo, taigi ir tos istorijos kaip ir nėra. plačiau»

Jei ne gūdūs pasipriešinimo sovietiniams okupantams metai ir be laiko padėta galva, mūsų šalis galbūt turėtų dar vieną garsų poetą – Bronių Krivicką. O dabar iš to telikęs tik nuo laiko pageltęs partizanų žeminėse poezijos prirašytas sąsiuvinis, dar šis tas. Ir kapas – ne gimtajame kaime. plačiau»

Nuo grafų Tyzenhauzų valdų atidalytas Rokiškėlių palivarkas savo grožį sugebėjo išsaugoti iki pat sovietų okupacijos. Dar yra žmonių, atmenančių, kaip išsilavinusi dvarininko Vienožinskio žmona rūpinosi kaimo gyventojų sveikata, kaip teikė pagalbą galvą prasiskėlusiam berniukui. plačiau»

Yra išlikę istorinių dokumentų, liudijančių, koks stiprus ir gerai organizuotas buvęs Rokiškėlių palivarkas. plačiau»

Rokiškio rajone dar nepamirštas „stebuklingasis daktaras“ Juozas Zibavičius. Sovietmečiu vadovaudamas Rokiškėlių dvare įkurtai tuberkuliozės gydyklai talentingas chirurgas įsigudrino esą nepaprastu būdu gydyti venas. Apie jo atliekamas procedūras, po kurių dažniausiai moterys atsikratydavo net gyvybei pavojingų negalavimų, sklido legendos, plaukė ligoniai iš visos Sovietų Sąjungos. plačiau»

Ligoninėje gulėjo daug sunkių ligonių. Vieniems gedo kojų kaulai, kitiems liga buvo pažeidusi stuburą, treti tysojo kaip pliauskos sugipsuoti. Daugelis jų buvo jauni vyrai ir moterys. plačiau»

Maironio poemoje išgarsintas Mitriūnų dvaras šiandien nė iš tolo nekvepia didybe, pro arkinius langus skverbiasi krūmai, sienos susmegusios į žemę, vietoj stogo – rudeniško dangaus pilkuma. Vaikščiodamas po šiuos griuvėsius dvare užaugęs vyras savo šeimai gali parodyti tik jo kambario vietoje stūksančią samanom apžėlusių plytų krūvą. plačiau»

Sparčiai nykstantis Mitriūnų dvaras turi baugių paslapčių. Tarp vietinių gyventojų sklando legendos apie buvusiuose požemiuose paslėptus lobius ir apie rūmo sienose užmūrytus žmones. Dar pasakojama, kad kai išsikraustė paskutiniai gyventojai, palėpėje, virš ponų kambarių, rasti dviejų kūdikių griaučiai. plačiau»

Liauda buvo vadinamas istorinis Lietuvos regionas, kuriame buvo susiformavusi lenkakalbių gyventojų bendruomenė. Liauda atsirado XV amžiuje, kai Vytautas Didysis šiame krašte įkurdino smulkius lenkų bajorus, kurių uždavinys buvo kovoti su kryžiuočiais. plačiau»

Geidžiūnų kaime stovi medinė Šv. Angelų Sargų bažnyčia. Rudenį čia minimi ir bažnyčios vardo atlaidai, tačiau policininkai, kuriuos mes dažnai vadiname angelais sargais, į šią religinę šventę neatvyksta. Čia negyvena ir nė vienas policininkas, užtat net du geidžiūniškiai pasirinko dvasininko kelią. Gal parapijiečiams užtenka sergėtojų vardu pavadintos parapijos, kad po kaimą nešmirinėtų vagys? plačiau»