Kaimo versmė

Geidžiūnų kaimą aplenkė sodybų tuštėjimo metas. Gal todėl, kad jis vos dešimt kilometrų nutolęs nuo rajono centro – Biržų. Naujakuriai džiaugiasi pigiu būstu, geru susisiekimu ir puikiais kaimynais, iš kurių visada galima pasiskolinti druskos. plačiau»

Bene toliausiai nuo Panevėžio nutolę Šilai be reikalo kai kieno laikomi užkampiu. Čia galėtų tuntais ekskursijos važiuoti – šitiek visokių paslaptingų dalykų esama. Jums čia pat, šventoriuje, parodytų prezidento A.Smetonos tėvų kapą, apgailėtų jau baigiantį sutrūnyti dievdirbio V.Svirskio kryžių ir leistų paklausyti iškastų iš po žemių, užtat dusloku žemės garsu skambančių varpų – Jono ir Vladislovo. plačiau»

Šiluose gyvenantis fizikos mokytojas Petras Vanagas kadaise svajojo tapti artistu, mat jų kaime tarpukariu gyvenęs garsus profesionaliojo cirko įkūrėjas, fakyras, akrobatas bei žvėrių dresuotojas Petras Tarutis vaikus tiesiog masinte masindavo sekioti iš paskos ir stebėti, kokį gi dar stebuklą jis sukurs visiems tiesiog akyse. plačiau»

Vienas iš Lietuvos profesionaliojo cirko pradininkų, fakyras, žonglierius, akrobatas ir dresuotojas Petras Tarutis gimė 1902 metais Kieliugaloje, kaimelyje greta Šilų bažnytkaimio. Tėvai buvo mažažemiai, augino 4 vaikus. plačiau»

Ramus, nedidukas, palei vieškelį nuo Panemunėlio link Kamajų nusitęsęs Nevierių kaimas, kaip ir daugiau nei pusšimtį metų, – apsuptas miškų ir ežerų. Tik jau ne gūdžių. Miškuose vis daugiau boluoja kirtimų plynių. plačiau»

Kaimo istoriją parašiusi mokytoja vis dar papildo ją naujomis detalėmis, rengia ir šimto jau beveik nebegirdėtų žodžių žodyną. Bet labiausiai ją džiugina nepaprasti žmonių pasakojimai – kad ir apie tai, kaip vyrai išradingai bandydavo paįvairinti intymų gyvenimą. plačiau»

Prie dailaus koplytstulpio, menančio paskutinį Lietuvos tarpukario ministrą pirmininką Antaną Merkį, kažkada buvo susirinkusi didelė minia žmonių. Dabar keliai neužžėlė, bet patriotai vis rečiau beužsuka. O vietos gyventojai jau mažai ką gali papasakoti iš tų laikų, nebent tai, ką jiems sakė tėvai ir seneliai. plačiau»

Iš nemažo Bajorų kaimo šiandien likę tik keli gyvenamieji namai palei vieškelį, bet jie oi, kaip gyvi! Dar gyviau būna, kai bajoriečiai, kad ir kur nukakę, kasmet grįžta į jausmingus kraštiečių susitikimus. Tuo reikalu viena ūkininkė net namą paaukojo. plačiau»

Bajoruose, toliau nuo žvyrkelio, stovėjo stambesnių ūkininkų Pundzių sodyba. „Bobutė pasakojo, kad Pundziai buvo griežti, jei eina kas per jų žemes grybaut į mišką, paskui reikia atidirbti. O neklusniuosius uždarydavo į akmeninį rūsį“, – kaimo istorijas prisiminė Germana Toleikienė. plačiau»

Prieš 8 metus kraštiečių susitikime Alena Balytė-Grigaliūnienė pristatė knygą „Bajorų kaimo praeitis“. „Kapinėse jau daugiau kaimo nei pačiame kaime“, – pratarmėje rašo autorė. Tuo ji paaiškino, kodėl reikėjo tokio leidinio. plačiau»

Į Kriklinių miestelio himno eiles sugulė ir Kriko linai, ir išskridusios kryklės. Himnui eiles ir muziką sukūrė šio krašto dideliu patriotu tapęs žemaitis mokytojas, na o dainuoti visus kviečia senolė, jaunystėje sugebėjusi su broliu iškelti Trispalvę aukščiausiai virš kaimo. plačiau»

Žaliosios girios pašonėje gyvenantiems krikliniečiams miškas yra grybų ir uogų lobynas, o baisiaisiais pokario metais giria globėjiškai glaudė partizanus. Maždaug po pusės amžiaus jauniesiems šauliams pavyko atstatyti du Kriklinių krašte buvusius partizanų bunkerius. plačiau»

Aikštė prie seniausio Subačiaus pastato – ir dabar gyva. Stovi verslininkų mašinos, žmonės veža priduoti obuolius. Bet buvo laikai, kai čia ne tik pilni javų aruodai stovėjo, bet ir upės kraujo ir ašarų liejosi: regėta žydų tragedija, kovotojų už laisvę išniekinimas. O kai sandėlyje vyko vaidinimai, tai Vytautas Didysis ant žirgo atjojo. plačiau»

Smetonos laikais atkėlė į Subačių geležinkelio darbuotoją, iešmininką Subačių. plačiau»

Grūdų sandėlis Subačiuje iškilo 1856 metais. Tuo laiku dar jokio Subačiaus nebuvo. Buvo Dvariškių kaimas. Jo paskirtis – nederliaus metais šelpti skurdžius valstiečius. plačiau»