Pasaulio centras

Ten, kur savo žydrąjį kaspiną pradeda vingiuoti Pelyšos upė, senuose vienkiemiuose vėl skardena jauni balsai, į tėviškes grįžta po užsienius išsibarsčiusi karta, kaimo ramybės ieško ir miestiečiai. Kaip sako vietiniai, čionykštės gamtos grožio nenupasakosi, reikia matyti ir jausti. plačiau»

Nusipirkęs griūvantį ir brūzgynų užgožtą bajoriškos Riomerių giminės Bagdoniškio dvarą ir vos tik įkėlęs koją į savo naująsias valdas, rokiškėnas užsidegė noru pažinti ir šios vietovės bei joje gyvenusių asmenybių istoriją. Perkrimtęs devynis profesoriaus dienoraščius, jis rado dar vieną priežastį, kodėl dvarvietę būtina atstatyti. plačiau»

Teisės profesoriaus Mykolo Riomerio dukra į šeimos dvarvietę kaskart važiuoja skaudančia širdimi, nes tebėra gyvi prisiminimai, kaip sovietų valdžia juos iš giminės lizdo visam laikui ištrenkė, svetimiems leido išvalkioti vertingus paveikslus ir biblioteką. Nelinksma jai ir kad daugiau niekam iš palikuonių to dvaro nereikia – nei sūnui, nei anūkams. plačiau»

Lietuvos ir Latvijos pasienio ruože esantys Juostaviečiai – kaip įrodymas, kad šios dvi šalys viena be kitos neišsivertė. Lietuviai traukdavo per „rubežių“ parsisamdyti turtingiems Latvijos ūkininkams, siūlydavo savo amatininkų dirbinius, o per karą nuo bombų kiton pusėn bėgdavo slėptis. Iš mažažemių kaimo sovietai nieko neišvežė pas baltąsias meškas, bet kitokią klastą sumanė: žmonėms išdalijo po dešimt hektarų žemės, leido ją apsėti, o jau apsėtą nusavino, pavertė kolūkio turtu. plačiau»

Biržų krašte Milišiūnai – jau daug metų daugeliui pažįstami kaip uolūs avių augintojai. Tačiau ūkininkai neapsirobojo vien vilnos kirpimu, sūrių slėgimu ir mėsos pardavimu – tapo tarsi mokytojais žmonėms, neturintiems jokio supratimo apie šiuos gyvulius. Iš pradžių stebėjęsi, koks gali būti įdomumas žiūrėti į laukuose besiganančias baikščias švelniavilnes, jie pamažu pakeitė požiūrį ir ėmė jas jaukinti maistu ir glamonėmis. plačiau»

Garsiojoje Dauguvietynėje ir šiandien tebetvyro ypatinga atmosfera, nors čia telikę vien akmeniniai pamatai ir kuklus, lauko akmeniu užridentas Galinos Dauguvietytės kapas. Kaimuose iš lūpų į lūpas tebesklinda gyvi pasakojimai apie legendinius viensėdžio gyventojus. Vietiniai žmonės mena, kaip pasiutėlis režisierius Borisas arklius sukeisdavo, bet apie jo ausyje kūpsantį auskarą taip niekas ir neišdrįso paklausti. plačiau»

Dulkantys išduobti žvyrkeliai palei Nemunėlį Biržų rajone atbaido daugelį net ir labai karštų gamtos grožio garbintojų. Reikia būti dideliu entuziastu, kad kratytumeis iki šiauriausio Lietuvos taško tokiomis bekelėmis, o vandenį pasiekti galėtum tik kupstuotomis, ne kiekvienam automobiliui įveikiamomis pievomis. Bet kas jau ryžtasi, tai tam širdis sąla ir nuo peizažų, ir nuo vietinių žmonių malonumo. plačiau»

Žolėmis apaugusiuose pastatuose be durų ir langų sovietmečiu veikė profesinė technikos mokykla. Kaimas skambėjo nuo jaunuolių klegesio ir technikos burzgimo, o dabar – nuo laužomų ir daužomų niekam nebereikalingų statinių. Gyventojams dėl to širdį skauda, bet jie nepasiduoda liūdesiui ir tikina, kad Dievas šio krašto nepamiršo. plačiau»

Skaistės ežeras Konstantinavos telmologiniame draustinyje, Rokiškio rajone, masina ne tik skaidriu vandeniu, bet ir jį apipynusiomis legendomis. Pasakojimai apie narsias, pasiaukojančias, skaisčias mergeles baigiasi graudžiai, bet kitaip galbūt jie ir nebūtų išlikę iki šių dienų. Sakoma, kad čia ilgiausiai išsilaikė ir paskutinieji pagonys. plačiau»

Maleišių kaime svarbu visa, kas susiję su čia gimusiu Juozu Tumu-Vaižgantu. Atvykusieji apžiūri kūrinius, vaizduojančius ir rašytojo sukurtus personažus, ir jį patį. Vienas šių darbų – iš Panevėžio krašto kilusio skulptoriaus Bernardo Bučo sukurtas akmeninis garsenybės biustas Maleišiuose atsirado keistokomis aplinkybėmis. plačiau»

Ar galime įsivaizduoti Vaižgantą be sutanos? Dabar atrodo, kad ne, o sovietmečiu tai buvo nelengvas uždavinys – arba rasti Juozo Tumo nuotraukų, kuriose jis būtų apsirengęs pasaulietiškai, arba atsisakyti minties įkurti muziejuje kampelį šiam rašytojui, tautos dvasios puoselėtojui. Iš kampelio muziejuje dabar jau – visas muziejus. Vaikai gali pasėdėti ir ant Vaišganto laikus menančio mokyklinio suolo. plačiau»

Nedidukas, Biržų pašonėje esantis, abu Apaščios krantus aptūpęs Šimpeliškių kaimas kadaise išaugino du Nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrėjus – brolius Joną ir Martyną Yčus. Žvalgomės, kaipgi dabar atrodo tų išsimokslinusių vyrų tėviškė, ar valstybės kūrimosi pradžios ministrus dar kas nors čia prisimena? O gal apie tokius net nėra girdėję? plačiau»

Tarpukariu Biržų pašonėje veikusios Šimpeliškių pieno bendrovės vietoje šiandien plyti tuščias laukas, iš intensyviai dirbusių gamybos cechų nelikę nė akmens, o štai ilgus metus nykęs ir jau nebepravažiuojamas buvęs garsusis medinis kaimo tiltas per srauniąją Apaščią prieš dešimtmetį buvo atgaivintas. plačiau»

Pasaulį jau drebino karo baisumai, o inkūniečiai skubėjo ręsti medinę bažnytėlę, kol rusai neatėjo. Statė savo pačių iniciatyva, savo rankomis ir savo lėšomis. Užtat kaip smagu dabar pargrįžusiems į savo paties ar tėvų gimtinę – savo pasaulio centrą – žinoti, kad prie statybų visų aplinkinių gyventojų prisidėta. plačiau»

Panevėžietė keramikė paprašė likimo nuvesti į tokią vietą, kur jai užgniaužtų kvapą. Vieną dieną troškimas išsipildė – išvydusi apgriuvusią vargonininko trobelę, raudonas erškėčių uogas, arklį ant kalnelio, ji pasijuto tarsi pasakoje. Dabar Inkūnų kaimas yra įkvėpimo šaltinis ne tik jai pačiai ir bičiuliui dailininkui, bet ir visiems, norintiems šiek tiek daugiau sužinoti apie keramiką. plačiau»