Pasaulio centras

„Seniau, būdavo, miestiečiai vaikai važiuoja pas tėvus į kaimą, dabar pas mus atvirkščiai. Aš, miestietė, džiaugiuosi, kad dukra senelių kaimą pasirinko, turiu kur atvažiuot“, – sako Žiobiškyje sutikta moteris. Išties, smetonmečiu garsėjusį kurortinį šio miestelio grožį dabar atranda ne tik vietos žmonės, bet ir visi, kuriems šiuo sunkiu metu reikia gamtos atgaivos. plačiau»

Iš Žiobiškio kilusi grafikė Irena Bajorūnaitė į tėviškę grįžta su padėkos žodžiais tėvams, nors jie jos ir nelepino. Įveikusi daugybę sunkumų mergaitė tapo tuo, ką joje iš karto įžvelgė klasės draugės – dailininke. Trys jos užauginti talentingi vaikai taip pat tarnauja menų mūzoms, tik jie – užsienyje. Gal tuomet turėtų jaustis vieniša? Kur tau – jos bute daugėja žmonių, nes kasdien šeimininkė nupaišo po vieną naują. plačiau»

Į šonais sulipusius du kaimus turistus traukia išskirtinio grožio koplyčia. Vietos bibliotekininkė svečiams pasakoja ir legendą apie šv. Jurgį ir mergelę, ir prieš pasaulinius karus slėpto, į žemes užkasto varpo istoriją. Trečią kartą varpas nutilo su Nepriklausomybės atgavimu. Dabar visi suka galvas, kaip čia vėl leisti jam sugausti. plačiau»

Vykstantys į literatūrinę kelionę po rašytojų gimtines Vabalninko krašte ekskursantai suka ir į Meilūnus. Kai svečiai susėda prie stalo vietinių šeimininkių padarytos „čiupkos“ pasrėbti, jiems pasakojama didelė vienos poros meilės istorija. Galop visiems galima pranešti dar vieną įspūdingą dalyką – tai, kad Meilūnai buvo paskutinis šalyje elektrifikuotas kaimas. plačiau»

Ėriškiai sovietmečiu buvo padaryti pavyzdine gyvenviete. Laisvoje Lietuvoje šio kaimo statusas irgi nemenkas – jis dukart pripažintas gražiausia Panevėžio rajono vietove. Bet kad jį pasiektum, turi apdulkėti iki ausų – nuo magistralės „Via Baltica“ įveikti 6 kilometrus žvyrkelio. Užtat žmonės ir karčiai juokauja, kad ko jau ko, o darbo mašinų meistrams tikrai parūpina. plačiau»

Sovietmečiu Panevėžio rajono Ėriškių kaimo gyventojai negalėjo labai garsiai girtis, kad lietuvių kalbos puoselėtojas Juozas Balčikonis yra čia gimęs ir gyvenęs. Jo dukterėčia nežinantiems paaiškindavo, kad akademikas neįtiko sistemai dėl savo tikėjimo ir komunistų partijos ignoravimo. Pasakojama, kad ir nemažai nemalonumų jis patyrė vien dėl to, kad žodį „Dievas“ parašė didžiąja raide. plačiau»

Netoli Namišių esančiame Velžių kaime dar žaliuoja šimtametis ąžuolas, laikas nesunaikino ir daugiau nei prieš tris šimtus metų pastatytos klėties. Tai garsios Jasėnų giminės, prelato Kazimiero Jasėno atminimo ženklai. Vienas iš tokių ženklų – ir dvasininko sūnėnui noras, kad gimtajame krašte mėlynuotų linai, prišaukė tremtį. plačiau»

Neįprastame žydinčių linų fone įsiamžinti trokštantys lietuviai žino, kur važiuoti, – į Namišius Pasvalio rajone. Linų laukų šeimininkai nevaro jų lauk – tesifotografuoja, kiek širdis geidžia. Po to šie ūkininkai atriedės į laukus su kuliamąja, o parvežę derlių namo spaus itin visų sveikuolių giriamą linų sėmenų aliejų. plačiau»

Melioracija nuo žemės paviršiaus nušlavė visą Kuprių kaimą, mažai kas beatmena jo buvusius gyventojus, bet kaimo vardas neišnyko, jį tebesaugo pakrašty vidur kapinių stovėjusi, užtat išlikusi, Šv. Stanislovo koplyčia. Joje, nors niekad nebuvo ir dabar nėra net elektros, vis dar gausiai renkasi tikintieji. plačiau»

Mažutės ir kuklios Kuprių kaimo Šv. Stanislovo koplyčios sienos ilgus dešimtmečius gėrė savin širdį draskančias atsisveikinančių su mirusiuoju raudas. Vienos miestiečių poros toji graudulinga aplinka neišgąsdino – jie nusprendė čia susituokti. O paskui ir pasiliko gyventi netoliese, tapo ūkininkais. plačiau»

Traupio gyventojai nesiskundžia, kad jų apylinkės ne tokio grožio, kaip kitur Anykščių rajone. Jie pilni fantazijų ir tai jiems padeda tapti išskirtiniems. Jau daug metų čia visus vilioja unikalus botanikos sodas, bet ir to nepakako – dabar čia sukurta visa varlių karalystė. Kvarklių chorų muzika – kaip geriausia terapija. plačiau»

Jei bus įkvėpėjas, tai bus ir pasekėjų. Būtent Traupis gali tai paliudyti savo istorija. Tarpukariu šiame miestelyje gyveno vargonininkas Petras Sližys. Jis šaliai užaugino šešis vaikus, o trys tapo muzikais. Su šiuo chorvedžiu miestelio bažnyčios choras tris kartus dalyvavo Lietuvos dainų šventėse. plačiau»

Putauskų Jonelis – taip velionį poetą Joną Strielkūną tebevadina buvusi jo kaimynė. O Putauskai – tai juodu išauginęs kaimas, prisišliejęs prie Žaliosios girios. Toji kaimynė, eigulio dukra, daugybę metų šventai tikėjo, kad eilėraštį „Miškų dukra“ J.Strielkūnas parašęs jai ir apie ją. Ir koks buvo moters nusivylimas, sužinojus, kad eilės „Tu girių paslaptis pažįsti“ parašytos visai ne šio vaikystės draugo, o kito garsaus poeto. plačiau»

Žaliosios girios apsuptyje esantis Stumbriškis – vos kelių sodybų kaimas. Jį galima būtų vadinti labai atokiu, jeigu vieškeliu į Vabalninką ir atgal nuolat nezuitų automobiliai. Uždaras jis todėl, kad kaime nebėra vaikų ir jaunimo, o metų naštos slegiami jo gyventojai atprato bendrauti vieni su kitais. plačiau»

Kupiškio rajone buvo išskirtinis kaimas, kuriame gyveno nedidelius dvarelius turėję bajoriškos kilmės ūkininkai, jie save laikė LDK piliečiais ir net sovietmečio laikais dar važinėjo karietomis, vaikščiojo skrybėlėti bei dėvėjo poniškus rūbus. Tas kaimas dar nemiręs, jame tebegyvena aukštakilmių giminės palikuonys. plačiau»