Krašto santakos

Jau mokyklos laikais Panevėžyje sutartines su draugėmis traukusi Eglė Jačauskienė susidūrė su nemaloniu reikalu – užklumpančiu jauduliu lipant ant scenos. Bet jau tada ji pastebėjo, kad apsirengus tautinį „Kanapėlės“ ansamblio kostiumą visas nerimas staiga ima ir išgaruoja. plačiau»

Pagal naujausias apklausas, kultūros renginių prieinamumas regionuose yra gana menkas, atlikėjai nenoriai važiuoja į provinciją vaidinti ir koncertuoti, nes ten kartais ir padoresnio fortepijono nesuranda. Praeivių klausėme, ar Panevėžio kraštą galima priskirti prie tų, kurių kultūra nepasiekia. Ar pasigendama aukšto lygio koncertų ir spektaklių? Ar jie gali dėl koncerto, parodos, spektaklio pasiekti Vilnių, o gal važiuoja į arčiau esančią Rygą? Ar nesibaido rimtosios muzikos – operos, simfoninio orkestro koncerto? plačiau»

Pamatęs pilną pintinę tulpių, dažnas net nesuabejoja, kad gėlės gali būti netikros. Tik iš labai arti ir tik palietęs ranka supranta, kad tas grožis – megztas. Orchidėjos, flioksai, hiacintai, lelijos, našlaitės, alyvų šaka, narcizai, sanpaulijos, gerberos, krokai ir gausybė kitų žiedų – bemaž tobulai atkartota virbalais. Jų autorė šitaip atsineša gamtą į savo namus. plačiau»

„Tautodailės parodoms prašo prigesintų spalvų, mat ryškūs deriniai mūsų liaudies menui nebūdingi. Bet kaipgi aš rinksiuosi pastelinius tonus, jei siuvu daugiausia rudenį ir žiemą, kai aplink niūru ir norisi ryškaus, spalvoto“, – juokiasi išskirtinai nelengvo skiautinių meno ėmusis kupiškėnė. Bet ji vis tiek mano, kad ryškios spalvos aukštaitėms nebuvo svetimos. plačiau»

Dienomis, kai visa einasi lyg sviestu patepta, eilės nesirašo. Jos dažniausiai pasibeldžia, kai užklumpa išgyvenimai, kankina graužatis. Tai visiems gali patvirtinti daug metų slapta kūrusi buvusi pedagogė. Kai moteris netikėtai eina užsidaryti savo kambaryje, vyras tarsteli: „Štai ir mūza atskrido.“ plačiau»

Ieškodama reikiamų daiktų giminaitėms karo pabėgėlėms, tapytoja netyčia aptiko ir stulbinantį įkvėpimo šaltinį: internetinę atiduotuvę. Natiurmortai ėmė lietis tiesiog ant ankstesnių pranašiškų paveikslų – užtapė juos dėl ramybės ir geresnės ateities vilties. plačiau»

Užaugusiai neramioje Lietuvos Čikagoje, žinomai liaudies dainų atlikėjai nedrąsu vienai ir po gražiuosius Dzūkijos miškus bastytis. Visgi gimtinę ji myli ir per atstumą, o išvykusi koncertuoti į užsienį dažniausiai pasakoja legendą apie kankles. plačiau»

Vyrą namie palikusi, Panevėžyje su sūnumi prisiglaudusi ukrainietė rašytoja kol kas rado tik vieną būdą savo jausmams išlieti – fotoaparatą. Per fotografijas kūrėja netrukus ir parodą surengė – vaizdais papasakojo apie savo ir kitų tokią pat lemtį patyrusių moterų išgyvenimus. plačiau»

Garsiausių pasaulio moterų fotografių sąraše esanti, auksinę akį turinti ir metus kiek kitaip skaičiuojanti žinoma fotografė prisipažino, kad gaudyti kadrą jai reiškia – gaudyti laimingą akimirką. Ir tas kadras neišnyks begalybėje. plačiau»

Garsus kompozitorius Mikas Vaitkevičius siūlėsi iš dukterėčios „padaryti žmogų“. Tėvai nesutiko, tad toji dukterėčia tapo medike. Bet ji dabar vis vien šoka, dainuoja, kaimo šventes, renginius organizuoja ir dėl likimo nesigraužia. Gal labiau apgailestauja dėl to, kad šiuolaikinis kaimas labai jau užsisklendė – dėl kovido, ligų, senatvės. Jaunų beveik neliko. plačiau»

Ką tik Panevėžio dailės galerijoje atidaryta viso krašto tautodailės darbų paroda. Tokių parodų rengėjai džiaugiasi tautodailės populiarumu – jos ekspozicijos labiausiai lankomos. Praeivių klausėme, ar jie ketina eiti į šią parodą, kas juos ten labiausiai trauks: medžio skulptūros, audiniai, keramika, tapyba, kalvystė? O gal jie pripažįsta tik profesionalųjį meną? Gal juos jau erzina tautodailininkų skulptūros miesto erdvėse? Gal reikia modernesnių formų? plačiau»

Kupiškėnė tautodailininkė laikosi savo pačios sumanytos tradicijos – prieš Velykas sau ir artimiesiems nupinti po naują verbą. To nemokančias moteris ji be atsikalbinėjimų sutinka pamokyti žolynų rinkimo ir jų komponavimo paslapčių. Pabandžiusios naujokės paskui jau nesistebi, kodėl dailios verbos mugėse tokios brangios – juk dažnai vieną rišant tenka sugaišti visą dieną. plačiau»

Daugybė žmonių keikia internetinį ryšį – jis atitraukęs žmones nuo knygų, fantazijų pasaulio, kūrybos. Garsioji kupiškietė karpinių meistrė gi atskleidžia, kad jeigu ne internetas, nebūtų savam krašte atgaivinusi unikalios velykinių margučių drožinėjimo tradicijos. plačiau»

Kamerinis biržiečių choras „Viktorija“ Paryžiuje pasauliui pristatė Dainų šventės repertuarą. Choro įkūrėja ir vadovė Viktorija Morkūnienė prisimena per kūną bažnyčioje bėgiojusius šiurpuliukus ir laisvalaikiu aplankytas miesto įžymybes. Įspūdžių nesugadino net šiukšlių maišai, kurių, lietuvių akimis, ten nežmoniška gausybė. plačiau»

Bibliotekos anksčiau traukdavo tik knygų graužikus, dabar – visus, trokštančius pabūti, atsipalaiduoti ypatingoje erdvėje. O ji sukuriama šiuolaikiškai renovavus senus pastatus, meistriškai sukūrus jaukų interjerą. Kupiškėnai dabar jus gali pakviesti pasėdėti puikioje erdvėje ant minkštų akmenų. plačiau»