Krašto santakos

Ukrainą niokojant sužvėrėjusiems grobikams rusofašistams, mūsų žmonės nebenori matyti nieko, kas primintų ir savus baisius laikus, šalies okupaciją. Rokiškėnai naikina dar vis Kriaunų muziejuje besiglaudusį sovietinio veikėjo kampelį. Kur kas vertingesnių eksponatų čia sočiai. plačiau»

Saločių miestelis dar kartą pademonstravo, kad jis – joks užkampis. Net tris dienas tęsėsi Antaninių šventė, o spalvingos laivų regatos pamatyti rinkosi šimtai svečių. Krante liko tik „Juodasis perlas“, bet vaikams ir to pakako. plačiau»

Tarsi būtų gyvi, bažnyčios varpai turi savo natą, skambesį, savo funkciją ir netgi vardą. Ramygaloje, bažnyčios bokšte, iki šiol vienišas kabėjęs Margaritos, arba Arkangelo Mykolo, senasis varpas 500 metų proga sulaukė dar dviejų varpų. Jie, dar blizgantys naujumu, atkeliavo iš pasaulyje garsios lenkų varpų liejyklos. plačiau»

Garsiausių pasaulio moterų fotografių sąraše esanti, auksinę akį turinti ir metus kiek kitaip skaičiuojanti žinoma fotografė prisipažino, kad gaudyti kadrą jai reiškia – gaudyti laimingą akimirką. Ir tas kadras neišnyks begalybėje. plačiau»

Vyrą namie palikusi, Panevėžyje su sūnumi prisiglaudusi ukrainietė rašytoja kol kas rado tik vieną būdą savo jausmams išlieti – fotoaparatą. Per fotografijas kūrėja netrukus ir parodą surengė – vaizdais papasakojo apie savo ir kitų tokią pat lemtį patyrusių moterų išgyvenimus. plačiau»

Muziejininkė Edita Lansbergienė gyvena mokyklos pastate, kur mokytojavo poetas Kazys Binkis. Ji jaučia, kad pats likimas lėmė jai gyventi su išdaigas krėtusiu garsiu vyru po vienu stogu – tas iš dangaus jai vis akį pamerkia. Ir ne jai vienai! Štai mokytojai kelnes praardė, visą vaikų lenktynių finišą juokais pavertė!.. plačiau»

Naują parodą surengęs žinomas menininkas Juozas Lebednykas neslepia, kad per daugybę kūrybos metų taip ir nesužinojo, kas tai yra įkvėpimas. Na, nebent tai yra procesas – kai jau pradėjai, nebegali sustot. O pradėjo jis nuo nepaprastos nuomininkės – inteligentės iš Sankt Peterburgo pastūmėjimo. plačiau»

Nors išorinėse Skapiškio bažnyčios nišose dabar stovi betoninės dviejų šventųjų skulptūros, tačiau jos niekaip negali atstoti originalų – prieš daugelį metų kažkokių niekšų pavogtų medinių statulų. Viena skulptūra jau grįžo, bet kad pasiliktų visam laikui, klebonui reikia bylinėtis su valstybe. Visa ši ilga statulų istorija – tikras detektyvas. plačiau»

Širdies kontūru apjuosti obuoliniai žmogeliai simbolizuoja draugystę – laiko ukrainietišką vėliavėlę. Kiek toliau geltoniu šviečia kukurūzinės gėlės, kaži kur skuba moliūgą ant kupros tempiantis ežiukas. Štai kaip krekenaviečiai išliejo savo talentus. plačiau»

Gerai, kad garsusis pasvalietis keliautojas Antanas Poška mėgo kaupti daiktus ir kišti juos į savo rašomojo stalo stalčius. Dabar ir tas stalas, ir visi daikčiukai smalsuoliams – tikras lobis, atsidūręs Pasvalio krašto muziejuje. O viename stalčiuje guli didžiausia, tik suaugusiesiems skirta paslaptis – jos nesužinosite, jei neišspręsite kryžiažodžio. plačiau»

Išsaugota 76 metų senumo fotografija, kurioje 24 metų monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas aukoja savo pirmąsias mišias Vabalninko bažnyčioje, įkvėpė muziejininkus ypatingai parodai. Kad surastų trokštamus eksponatus, parodos rengėjams teko pabūti ir detektyvais. plačiau»

Jai buvo įdomu, kai tėvas Mažeikiškių palivarke prie Panemunėlio savo malonumui laisvalaikiu nagrinėdavo teismuose pasakytas advokatų kalbas. Paskui, pati tapusi teisėja, ji tai prisimins ir sakys, kad gal tai buvo jo nuopelnas. Ji – tai Elena Jackevičaitė, pirmoji šalyje moteris teisėja. Tada, prieš šimtą metų, net pažangiausiose Europos valstybėse moteris su teisėjo mantija buvo beveik neįsivaizduojama. plačiau»

Žalgirio mūšyje dalyvavusių totorių palikuonys gyvena ir visai šalia, Panevėžyje. Prieš du dešimtmečius kuriant bendriją buvo užsirašę 37 nariai, o dabar teliko 10. Todėl visi likusieji net per pandemiją stengiasi išsaugoti tokius trapius ryšius. O kam dar pasidžiaugsi, kam pasiguosi, jei ne savam? plačiau»

Tylutėlis aktoriaus šnabždesys – salė liaujasi kvėpuoti... Po spektaklio galvoje sukasi viena mintis: kaip jis, režisierius, tai padarė? Kaip sugebėjo palenkti žiūrovus, kad jie gaudytų kiekvieną žodį?.. Tas premjerinis spektaklis Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre – Ivano Vyrypajevo „Irano konferencija“. Jame apie karą užsimenama vos keliais sakiniais, betgi būdamas žiūrovu viską filtruoji per save ir nuolat galvoji jau ne apie Iraną, o apie žūtbūtiniame mūšyje už savo laisvę besikaunančią ukrainiečių tautą. Apie teatrą ir naująjį spektaklį kalbėjomės su jo režisieriumi teatro meno vadovu Aleksandru ŠPILEVOJUMI. plačiau»

Gimtinės vaizdus talentingai atkuriančiam tautodailininkui teko gauti keisčiausią užsakymą – žmogus nuvežė jį į savo tėviškę ir paprašė nutapyti vienkiemį. Tik kaip tapyti jį, kai čia – pliki laukai tvyro, net nuotraukos jokios neužsilikusios? plačiau»