Krašto santakos

Poilsiavietės kaime dairiusis panevėžietė menininkė ilgokai suko galvas nekilnojamojo turto agentams, kol tie neapsikentę ją nuvežė į miško vidurį. Vieta neišgąsdino, o akimirksniu tapo tarsi sava. Pasitelkusi drąsą ir fantaziją ten sukūrė tai, dėl ko net japonai ir kiti užsieniečiai į svečius prašyte prašosi. plačiau»

Tarp dviejų okupantų, kai vieni už kitus žiauresni, atsidūrę taikūs gyventojai turėjo apsispręsti – slėptis kaime ar laikinai išvažiuoti į Vokietiją. Bet tik viltyse buvo tas „laikinai“, o realybėje pabėgėliai pateko į darbo lagerius, aptvertus tvora ir akylai saugomus. Ypač nukentėjo Mažoji Lietuva, aprašyta panevėžiečio istoriko naujausioje apybraižoje. plačiau»

Sugrįžo ruduo, vaikai sugužėjo į klases, darželius. Jau kai kur darželių teritorijoje galima pamatyti spalvingus gamtos dovanų kilimus – vaikai iš vaisių, daržovių, lapų ar šakų sudėlioja pakankamai meniškus paveikslus. Taigi vaikai jau nuo darželio ir mokyklos mokomi dailės. Praeivių gatvėje klausėme, ar to pakanka, kad žmogus išaugtų įgijęs poreikį menui – norėtų lankyti parodas, bent jau intuityviai atskirtų, kur yra tikras menas, o kur tik jo imitacija? Ar su savo vaikais, anūkais eina į parodas, ar skatina namuose kurti? plačiau»

Užsienyje net geriau nei mūsų šalyje žinomas stiklo menininkas Remigijus Kriukas prisipažįsta: kad ir koks senas vilkas būtum, su ponu Dievu susitarti nepavyksta. Kuriant trapų stiklo grožį gamta kartais pakiša kiaulę, ir kai netikėtai stiklo kūrinys skyla perpus, menininkui plyšta širdis. plačiau»

Mažojon kultūros sostinėn į šventę „Kuc kus Kamajuos“ nuburzgus kiek per anksti, reikia nusiteikti ne baronkyčių ragavimui, o kitokiam, labiau dvasiniam penui. Čia galėsit ir vaidinimą pažiūrėt, ir kvapą gniaužiančią istoriją apie tikrovėje egzistavusią Kamajų respubliką išgirst. Ji gyvavo tik pusmetį, bet vis tiek smarkiai prisidėjo prie valstybės atkūrimo. plačiau»

Nuo pat mokyklinio suolo tumagalietė namo tempdavosi visa tai, kas kitiems atrodė nevertinga ir nebereikalinga. Užtat dabar ji įgyvendino savo seną svajonę – atidarė nuosavą muziejų. Jame – ir vienos senolės prieš mirtį įduotas jos pačios kurtas ypatingas kūrinys. plačiau»

Rokiškio krašte greitai prigijęs geologijos mokslų daktaras negali atsidžiaugti gyvenimu kaime. Čia jam atsivėrė nuostabiausi gamtos slėpiniai – pievų ir miškų peizažai bei laukinė gyvūnija. Su žvėreliais susitikimai būna itin įspūdingi, jie atsispindi ir užfiksuotose nuotraukose. plačiau»

Menininkas iš karo siaubiamos šalies atvyko su didžiule širdgėla ir ją rengiasi atskleisti savo stiklo kūrinyje. Nežmonišku karščiu alsuojanti krosnis jam bus tik pagalbininkė. Ir kitų autorių stikliniuose kūriniuose žiūrovai skaitys išgyventas emocijas bei gaudys neramaus šiandieninio pasaulio atspindžius. plačiau»

Panevėžio muzikinis teatras per savo jubiliejinį 30-mečio sezoną žada žiūrovus nustebinti naujai pastatytais kūriniais, o ypač – monodrama „Žmogaus balsas“ bei lyg ir neblogai panevėžiečiams žinomais „Devynbėdžiais“. Bet siūloma neapsirikti – pastarieji suskambės kitaip nei įprasta. plačiau»

plačiau»

Ne nuobodžiomis paskaitomis ar ilgais išvedžiojimais biržiečiai, pasvaliečiai ir jų svečiai prisiminė poetą partizaną Bronių Krivicką. Išvyka per tris rajonus, kur kraštietį nuvedė likimas, takai per mišką iki bunkerio neišgąsdino nei jaunų šaulių, nei politinių kalinių ir tremtinių. O dar į atmintį ilgam įstrigo tie nuoširdūs pasakojimai, kai kalbėtojui iš jaudulio užlūžo balsas. plačiau»

Kelis šimtmečius gyvuojančios tradicijos virti alų nesugebėjo sunaikinti net įvairūs draudimai. Pasvalio krašto aludariai ne tik iki šiol daro alų pagal senolių receptus, bet ir patys augina apynius. Šį paveldą puoselėja ir moterys. Nereikia stebėtis – juk alų virti yra lengviau nei šieną pjauti. plačiau»

Siaurasis geležinkelis tarp Skapiškio ir Suvainiškio miestelių jau nugulė į istorijos puslapius, net ir jį menančių likusi jau tik saujelė ilgaamžių. Vis dėlto apžvelgiant tuos 44 metus tarp dviejų pasaulinių karų, atsiranda vietos ir negirdėtiems dalykams, ir egzotikai. plačiau»

Skapiškyje du teatrus sukūrusi, tris festivalius organizuojanti režisierė Vita VADOKLYTĖ nusprendė priimti iššūkį ir įsidarbino Lietuvos nacionaliniame kultūros centre. Savo teatrus ji lygina su šaknis įleidusiais medžiais, todėl net sostinėje dirbdama laiko juos abu tvirtai apsikabinusi. plačiau»

Vasara ilga atrodo tada, kai jos laukiame. Kai ji ateina, daugelis jau būname paruošę visą vadinamąją kultūrinimosi programą. Bet ar neatsitinka taip, kad laiko tai kultūrai ir nebelieka? Ar nesibaigia kaip toj pasakoj: „Ir aš ten buvau, alų, midų gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau...“ Žmonių gatvėje klausinėjome, kokio gi jie kultūrinio midaus ragavo ir ar jo skonis burnoj išliko – ką veikė, kur keliavo, kuo domėjosi? plačiau»