Krašto santakos

Panevėžio muzikinis teatras per savo jubiliejinį 30-mečio sezoną žada žiūrovus nustebinti naujai pastatytais kūriniais, o ypač – monodrama „Žmogaus balsas“ bei lyg ir neblogai panevėžiečiams žinomais „Devynbėdžiais“. Bet siūloma neapsirikti – pastarieji suskambės kitaip nei įprasta. plačiau»

plačiau»

Ne nuobodžiomis paskaitomis ar ilgais išvedžiojimais biržiečiai, pasvaliečiai ir jų svečiai prisiminė poetą partizaną Bronių Krivicką. Išvyka per tris rajonus, kur kraštietį nuvedė likimas, takai per mišką iki bunkerio neišgąsdino nei jaunų šaulių, nei politinių kalinių ir tremtinių. O dar į atmintį ilgam įstrigo tie nuoširdūs pasakojimai, kai kalbėtojui iš jaudulio užlūžo balsas. plačiau»

Kelis šimtmečius gyvuojančios tradicijos virti alų nesugebėjo sunaikinti net įvairūs draudimai. Pasvalio krašto aludariai ne tik iki šiol daro alų pagal senolių receptus, bet ir patys augina apynius. Šį paveldą puoselėja ir moterys. Nereikia stebėtis – juk alų virti yra lengviau nei šieną pjauti. plačiau»

Siaurasis geležinkelis tarp Skapiškio ir Suvainiškio miestelių jau nugulė į istorijos puslapius, net ir jį menančių likusi jau tik saujelė ilgaamžių. Vis dėlto apžvelgiant tuos 44 metus tarp dviejų pasaulinių karų, atsiranda vietos ir negirdėtiems dalykams, ir egzotikai. plačiau»

Skapiškyje du teatrus sukūrusi, tris festivalius organizuojanti režisierė Vita VADOKLYTĖ nusprendė priimti iššūkį ir įsidarbino Lietuvos nacionaliniame kultūros centre. Savo teatrus ji lygina su šaknis įleidusiais medžiais, todėl net sostinėje dirbdama laiko juos abu tvirtai apsikabinusi. plačiau»

Vasara ilga atrodo tada, kai jos laukiame. Kai ji ateina, daugelis jau būname paruošę visą vadinamąją kultūrinimosi programą. Bet ar neatsitinka taip, kad laiko tai kultūrai ir nebelieka? Ar nesibaigia kaip toj pasakoj: „Ir aš ten buvau, alų, midų gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau...“ Žmonių gatvėje klausinėjome, kokio gi jie kultūrinio midaus ragavo ir ar jo skonis burnoj išliko – ką veikė, kur keliavo, kuo domėjosi? plačiau»

Į Sibirą su šeima ištremta paauglė kaipmat suaugo – ėjo į mišką dirbti su suaugusiaisiais, žinojo takus per taigą, o Jenisiejaus ledas su pienu jai buvo tikras skanumynas. Jos jauniausiosios sesers pirmieji prisiminimai – jau iš Krasnojarsko. Kad ir kaip rusai norėjo lietuvius palaužti, šie neprarado nei žmogiškumo, nei atjautos netgi žvėreliui. Nuolat alkstanti mergaitė netrukdė burundukui sudoroti jos surinktas žemuoges. plačiau»

Gavusi galimybę įsigyti senovinį svajonių namą, menininkė atkapstė jo istoriją net iki plytų gamybos. Apsvaigusi iš laimės turėti savos žemės ir dangaus lopinį virš jos, išmoko visokių ūkiškų darbų. Dabar jos avys bliauna prancūziškai, bitės negelia, o žąsys pozuoja reklamai. plačiau»

Daug metų džiaugęsi gausiai skulptūromis išpuoštu miesto centru, panevėžiečiai nuogąstauja, kad po visų modernumo rekonstrukcijų tie kūriniai nebegrįš į buvusias vietas. Nuogąstavimai ne be pagrindo – daugeliui skulptūrų numatytas kitoks likimas. plačiau»

Tetirvinų kaimą šiemet pamėgo labai jau neįprasti, bet lietuvių kadaise garbinti svečiai. Vienas mažuliukas pralindo ir vidun pas itin gražiai gyvenančią šeimininkę, tad iš netikėtumo teko net sušukti. Nuostabos šūksniai mus lydėjo ir vėliau – kai moteris ėmė traukti pačios austus tikro milo ir čerkeso rietimus. plačiau»

Kartą iš biržiečio meistro medinukų mugėje pasišaipė jauni menininkai. Tai išgirdo Zita Kelmickaitė ir surengė varžytuves – pusvalandį skaičiavo, kiek įvertinimų sulaukia paprasto meistro kūrinėliai ir kiek dailininkų paveikslai. Ir ką? Biržiečio medį visi lietė, glostė, žavėjosi ir pirko, o į profesionalų drobes per pusvalandį niekas nė akies neužmetė. plačiau»

Puikiai žodį valdanti biržietė Rugilė Audenienė pirmiausia auditoriją prisijaukino japoniškais trieiliais, o paskui mestelėjo ir desertą – Liudo Dovydėno premiją iš karto nuskynusį intriguojantį romaną „Vojago“. Jame – tikros neįtikėtinos giminės istorijos iš tetos dienoraščio. plačiau»

Smagu groti tinginio smuiku, bet dar smagiau paties pasidaryta „mergina“, kuri visą kapelą turavoja. Folklorininkas, instrumentų meistras Albertas Bartašius dar ne tokių dyvų papasakojo: ir kaip šuns skūra skamba, ir kaip ožio oda aptrauktas būgnas dvokia. O kur dar „Vilko pupos“ ir naktišokiai? plačiau»

Energinga 80-metė rokiškietė ryžosi tolimai kelionei į Kanadą. Ten stovėjo po Niagaros krioklio purslais, nepavargdama kilometrus suko muziejų salėmis ir milžiniško akvariumo tuneliais. Dar rado jėgų ir noro pralėkti per Paryžių ir Amsterdamą, kad tik kuo daugiau dvasios peno prisisemtų. plačiau»