Krašto santakos

Vienintelė tokia dailininkų paroda per visus metus – tai kartu ir mugė, kai bet kas gali įsigyti jam patikusį kūrinį. Meno mėgėjai šįkart nesnaudžia – pernelyg jau daug tų raudonų taškelių, reiškiančių, kad kūrinį kažkas jau spėjo išsirinkti. plačiau»

Pasvalio muziejininkai išleido albumą, kuriame tos pačios miesto vietos užfiksuotos senose fotografijose ir naujose nuotraukose. Vaikščiodami gatvėmis albumo autoriai stebėjosi, kad kai kurie pastatai prieš kelis dešimtmečius buvo netgi gražesni. O kai kurie dalykai beveik nepasikeitė, bet žmonės – jau kiti. plačiau»

Kartą pašieptos, kad jų miestelyje nieko nevyksta, Antašavos bendruomenės aktyvistės sujudo sukruto ir įsuko kultūrinį-istorinį gurmaniškų degustacijų vajų. O kai jau įsuko, tai atkampi vietovė jau ima garsėti kaip Kupiškio krašto kulinarinio paveldo reprezentatorė – Rygon traukiantys ir smarkiai išalkę visada čia sustoja. plačiau»

Šiais laikais kur bepasisuksi – visi fotografuoja. Mobilųjį išsitraukia ir spragsi. Ir iš vieno šono, ir iš kito, ir iš viršaus, ir iš apačios... Paskui kelia į visokius feisbukus ir laukia vadinamųjų patiktukų. Bet ne visos nuotraukos visiems patinka ir tuo labiau ne visos gali pretenduoti į menines fotografijas, nes čia jau reikia ir ypatingo menininko žvilgsnio. Praeivių gatvėje klausėme, ar jie mėgsta fotografuoti, ar bandė tobulintis šioje srityje? Ar yra lankęsi meninės fotografijos parodose ir apskritai ar laiko šitą sritį menu? Ar žino ką nors iš garsių fotomenininkų, ar mena kokių matytų ypatingų fotografijos šedevrų? plačiau»

Palatvijo krašte gyvuojanti kapela „Santaka“ laikosi savo – griežtai atsisako traukti „pagrabines“ melodijas. O kai skamba linksmos dainos, tai visiems ir smagu, nuotaika kyla kaip ant mielių. Net ir tai, kad repetuoja tarsi ir liūdnuose senelių namuose, jiems dienos ar vakaro negadina. plačiau»

Panevėžietė, drabužių dizainerė Marija Petraitytė kūrybiškumo centre „Pragiedruliai“ pristatė savo kostiumų parodą „Samanų šalies gyventojai“. plačiau»

Rokiškėnų kelionė į Maroką rodyti spektaklio apie legendinį L.Šepką – pilna nuotykių, prasidėjusių nuo patikros ir pasibaigusių liūtimis Ispanijoje. Saldi mėsa, arbata kaip sirupas, durys be rankenos ar užrakto prabangiai įrengtuose pastatuose – neįprasta, bet autentiška. O teatralams viena didžiausių brangenybių buvo Mūzos karūna, ją vežė ir užsidėję ant galvos. plačiau»

Uliūnus išgarsinęs ypatingas laivas neatlaikė orų ir laiko išbandymo – ėmė ir supuvo. Jį teko sudeginti, bet žmonės vis viena rinkdavosi prie karjero – „ten, kur laivas“. Tad kaimas savo jėgomis ir savo lėšomis pastatė antrąjį – labai panašų, tik ilgaamžį, pergyvensiantį visus. Išties, atrodo, vėjai, lietūs ir sniegas šiam įspūdingam kūriniui nebaisūs. plačiau»

Nevilties apimtos Moters vaidmenį atliekanti solistė prisipažino jautusis taip, tarsi į dumblą smegtų. Jai nerūpėjo nei gražus makiažas, nei šilko suknios. Būtent todėl tiek ji, tiek žiūrovai po spektaklio premjeros itin atidžiai klausėsi psichoterapeuto minčių apie jausmus ir protą, apie tikrą ir netikrą meilę, kai nebrandūs jausmai lemia paprasčiausią priklausomybę nuo įsivaizduojamo žmogaus. plačiau»

Medinis talentingojo menininko Rimo Idzelio pasaulis parodų turą pradėjo tik praėjus dešimtmečiui po jo mirties. Startas – gimtajame Panevėžyje, toliau laukia koplyčia, sinagogos ir kitos ekspozicijų erdvės. Netrukus meno gerbėjus pasieks ir šios unikalios asmenybės sukurti tekstai, nes paskutiniais gyvenimo metais jį buvo apsėdusi rašymo manija. plačiau»

Sovietmečiu, kai buvo sekamas kiekvienas žingsnis ir laisvas žodis, susibūrė sunkiojo roko grupė „Kvadratas“. Tarp jos narių buvo ir pandėliečių. Du iš jų – daugiau kaip 40 metų kuriantys už širdies griebiančias dainas, nes hardroko pagrindas ir yra lyriškos baladės. O argi sukursi žodžius apie liūdnos būties dugną, jei pats jame nepabuvosi? plačiau»

Nelauktai netikėtai Panevėžio kraštotyros muziejus praturtėjo nemaža miestui itin daug nusipelniusio dailininko Kazimiero Naruševičiaus kūrinių kolekcija. Šią kolekciją sukaupusi šveicarų pora jautė pareigą gyvenimo saulėlydyje jos nepardavinėti, o grąžinti ten, kur reikia. plačiau»

Panevėžyje apsistojusios Ukrainos kūrėjos Svitlanos DIDUCH-ROMANENKO fotografijų paroda „Draugų nepaliekam“ pasakoja gražias istorijas apie žmogaus ir gyvūno ryšį, kai net karas nesugeba jų išskirti. Net buvę priversti bėgti kaip stovi, žmonės po kiek laiko sugrįžo į karo niokojamą šalį pasiimti augintinių. O kaip kitaip, juk dalis gyvūnų su šeimininkais kartu perėjo tikrą pragarą! Apie tai kalbamės su autore. plačiau»

Semeniškiuose apsilankęs dokumentinio kino kūrėjas japonas paprašė lydinčias muziejininkes trumpam palikti vieną prie Jono Meko kapo. Labiausiai jis domėjosi, kaip jaučiamės karo fone, kaip tai atspindime kūryboje, muziejaus ekspozicijose. O gides maloniai nustebino, kiek daug japonas žino apie mūsų šalį. plačiau»

Norių kaime išgirdome nepaprastą istoriją: per naktį rengdamasi tremčiai patriotė Lukštienė į antklodę įsiuvo Lietuvos vėliavą, jos sūnų ta antklodė kasnakt šildydavo, o Vasario 16-ąją prie barako ji suplevėsuodavo Trispalve. Mat gudri lietuvė būtent tą dieną sumanydavo ypatingąją antklodę išskalbti ir lauke išverstą į blogąją pusę džiovinti. plačiau»