Krašto santakos

Į biblioteką nuėję keistis knygų, lankytojai kartu semiasi ir kitokio dvasinio peno, akis gano po ant sienų kabančius vertingus meno kūrinius. Paprasčiausia tokias parodas eksponuoti tada, kai autoriai yra dovanoję įstaigai savo darbų, o kai kurie – net po kelias kolekcijas. Tarp jų lyderė – Emilija Taločkienė. plačiau»

Ar kas gali įsivaizduoti, kad visas senovinis miestelis su bažnyčia, dvaru, karčiama, vaistine, gyvenamaisiais namais bei ūkiniais pastatais gali tilpti viename kambaryje? Net ir įsivaizduoti nereikia – šį daugiau nei pusę amžiaus į praeitį nukeliantį miniatiūrinį miestelį šiuo metu dar galima pamatyti Pasvalio krašto muziejuje. plačiau»

Idėją, kad galima pagerinti Gineso rekordą, Menininkas iš pradžių palaikė nesąmone. Bet leidosi perkalbamas dviejų bičiulių. Po to jau pats ramino draugą, atsakingą už 8 dalių medinės skulptūros „Eglė, žalčių karalienė“ sustatymą. Viso to rezultatas – ant sienos kabantis ypatingas sertifikatas, nors trys bičiuliai ir neslepia, kad tikrasis mėgavimasis – ne rekordą pasiekus, o jo siekiant – kol plūkiesi ir jaudiniesi. plačiau»

Kiekvienų metų pabaigoje jauna biržietė pasikviečia sūnus ir visi kartu sulaikę kvapą iš po lovos traukia nemažas dėžes. Šiose dėžėse – vienas už kitą nuostabesni eglutės žaisliukai. Taip mažiesiems prasideda švenčių pasaka, o suaugusiems – nostalgiška kelionė į savo vaikystę. plačiau»

Po balta staltiese būdavo pakišta šiaudų, o lėkštėje gulėdavo keli kalėdaičiai – plotkelės. Jei jos būdavo ne baltos, o vienuolių keptos rausvos ir žalsvos, berniukui nuo to dar džiugiau. Šeima laikėsi griežto pasninko, bet vaiko pagailėdavo – atriekdavo duonos riekę ir aptepdavo medumi... Tokie šviesūs vaikystės atsiminimai lydi žinomą kleboną Gediminą Jankūną. plačiau»

Apie Onuškio bažnyčią Lietuva dar daug ir garsiai kalbės. Mecenatui paaukojus milijoną eurų ir prasidėjus restauravimo darbams, vos ne su kiek-vienu prisilietimu istorinis pastatas sužibėdavo vis naujomis spalvomis ir vertybėmis. Dabar jau tiksliai žinoma – antros tokios unikalios bažnyčios šalyje nėra. plačiau»

„Kad sūnūs galėtų puoštis kaip panorėję“, – taip savo performanso tikslą paaiškino baltą spintą per Laisvės aikštę stūmęs vaivorykštiniu sijonu apsimovęs menininkas. Žmonės gi šįkart skubėjo pro šalį visiškai tam abejingi, nors anksčiau buvo kitaip. plačiau»

„Kai žmogaus visur pilna, tai jo niekur ir nėra“, – mesteli įspūdingą sentenciją žinomas aktorius Valentinas Masalskis, atvykęs į Panevėžį statyti spektaklio. Ši sentencija pritaikyta mūsų miestui – yra pati tikriausia pagyra vietos aktoriams, sugebantiems dirbti rimtai ir susikaupus. plačiau»

Šiandien Panevėžio kraštotyros muziejus pristato tris naujus ilgalaikės lauko parodos „Panevėžio gatvės: žmonės, įvykiai, vaizdai“ ekspozicinius stendus, įrengtus prie Ramygalos ir Katedros gatvių sankryžos, Sukilėlių aikštėje prie Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios ir A.Jakšto gatvės skvere. plačiau»

Daug žmonių šiais, visuotinio skubėjimo, laikais neranda galimybės nors trumpam išsivaduoti iš rutinos. Daugelis tik kartoja, kad va, jau kai išeis į pensiją, tai ras laiko sau!.. Praeivių gatvėje klausėme, kaip jie supranta tą „laiką sau“? Vartymąsi lovoje, valgymą be saiko ar – tobulėjimą, lavinimąsi? Ar pensinis amžius, kai išties atsiranda daugiau laiko, užaugina žmogui kūrybinius sparnus – jis dažniau eina į kultūros renginius, daugiau skaito, keliauja? plačiau»

Pasvalio „Dūdorių“ orkestras praeityje paliko savo aukso amžių ir maudynes šlovės spinduliuose, bet tai nereiškia, kad vyrai pasidavė visagaliam laikui – dūdas pučia iki šiol. O papasakoti linksmų istorijų iš tuomet buvusios įtemptos kasdienybės gali begalę. Maloniausias atsiminimas – kaip žengdami per Vilnių dar ir dainą „Mums nereikia vėliavos raudonos“ traukė. plačiau»

Vienintelė tokia dailininkų paroda per visus metus – tai kartu ir mugė, kai bet kas gali įsigyti jam patikusį kūrinį. Meno mėgėjai šįkart nesnaudžia – pernelyg jau daug tų raudonų taškelių, reiškiančių, kad kūrinį kažkas jau spėjo išsirinkti. plačiau»

Pasvalio muziejininkai išleido albumą, kuriame tos pačios miesto vietos užfiksuotos senose fotografijose ir naujose nuotraukose. Vaikščiodami gatvėmis albumo autoriai stebėjosi, kad kai kurie pastatai prieš kelis dešimtmečius buvo netgi gražesni. O kai kurie dalykai beveik nepasikeitė, bet žmonės – jau kiti. plačiau»

Kartą pašieptos, kad jų miestelyje nieko nevyksta, Antašavos bendruomenės aktyvistės sujudo sukruto ir įsuko kultūrinį-istorinį gurmaniškų degustacijų vajų. O kai jau įsuko, tai atkampi vietovė jau ima garsėti kaip Kupiškio krašto kulinarinio paveldo reprezentatorė – Rygon traukiantys ir smarkiai išalkę visada čia sustoja. plačiau»

Šiais laikais kur bepasisuksi – visi fotografuoja. Mobilųjį išsitraukia ir spragsi. Ir iš vieno šono, ir iš kito, ir iš viršaus, ir iš apačios... Paskui kelia į visokius feisbukus ir laukia vadinamųjų patiktukų. Bet ne visos nuotraukos visiems patinka ir tuo labiau ne visos gali pretenduoti į menines fotografijas, nes čia jau reikia ir ypatingo menininko žvilgsnio. Praeivių gatvėje klausėme, ar jie mėgsta fotografuoti, ar bandė tobulintis šioje srityje? Ar yra lankęsi meninės fotografijos parodose ir apskritai ar laiko šitą sritį menu? Ar žino ką nors iš garsių fotomenininkų, ar mena kokių matytų ypatingų fotografijos šedevrų? plačiau»